Vertybės, sukauptos grafų ir buvusios dvare, nukentėjo per nacionalizaciją karo ir pokario metais. Tačiau muziejininkai sugebėjo nemenką jų dalį išsaugoti ir surinkti tai kas buvo išblaškyta. Rokiškio krašto muziejaus rinkiniuose saugoma per 17000 fotografijų ir negatyvų, iš jų beveik 2000 – iš Rokiškio dvaro. Jos apima laikotarpį nuo XIX a. pab. iki 1940 metų. Tai fotoateljė meistrų daryti Pšezdzieckių šeimos narių – Jono Pšezdzieckio, jo gražiosios žmonos kunigaikštytės Hermancijos Sapiegaitės, jų vaikų, giminaičių – atvaizdai. Jie daryti fotomeistrų įvairiuose miestuose: Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje, Nicoje ir kt. Tačiau didžiąją fotografijų dalį sudaro pačių grafų fotografuotos. Jie užfiksavo ne tik laisvalaikio akimirkas, pramogas, keliones, bet ir dvaro rūmų interjerą.
Vienoje išsaugotoje fotografijoje užfiksuotas Salvator Rosa paveikslas „Kiro suradimas“. Jis nuo 1941 m. saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Tai vienas iš parodos „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro kolekcija” eksponatų.
Salvator ROSA (Arenela, Italija 1615–1673 Roma). Kiro suradimas. XVII a. Drobė, aliejus. NČDM, Mt-1386
Salvatoras Roza buvo vienas originaliausių XVII a. antros pusės Neapolio tapytojų, taip pat grafikas, poetas, aktorius, garsėjęs kaip labai ekstravagantiška asmenybė. Jis atstovavo Neapolio mokyklai. Dailės mokėsi pas svainį Riberos mokinį Frančeską Frakanzaną, gal ir pas patį Riberą. Ankstyvuoju laikotarpiu atsisakęs klasikinio grožio ir atsigręžęs į natūrą, pamėgęs pirmykščio grožio ir laukines scenas, Roza tapo vienu iš romantiško peizažo pirmtakų Europoje. Vėliau, įsikūręs Romoje, jis ėmė siekti pripažinimo ir kaip istorinių scenų tapytojas. Šio laikotarpio Rozos kūriniuose neapolietiška energija savitai persipina su „didžiąja Romos maniera“. Jam priskirtinas ir iš Rokiškio dvaro į muziejų patekęs darbas „Kiro suradimas“.
Kiras – pirmasis Persijos karalius, po atkaklios kovos nugalėjęs Medijos valdovą Astiagą, užkariavęs Babiloniją ir VI a. pr. Kristų sukūręs didžiulę persų valstybę. Su jo vardu siejama daug pasakojimų. Vienas jų liudija, kad Medijos karalius Astiagas atidavė savo dukterį Mandanę į žmonas persui Kambizui. Žyniai išpranašavo Astiagui, kad būsimasis Mandanės sūnus karaliaus jo vietoje. Kai berniukas gimė, Medijos karalius vienam iš dvariškių įsakė nužudyti vaiką, tačiau šis mažylio pagailėjo ir piemeniui liepė palikti jį nuošaliausioje kalnų vietovėje. Piemens žmona Spaka, kurios vardas medų ir graikų kalbomis reiškia „kalė“, kaip tik tuo metu pagimdė negyvą kūdikį. Pasitaręs su žmona, piemuo sukeitė kūdikius vietomis ir Kirą augino kaip savo vaiką. Vėliau savo sūnų atgavę tikrieji Kiro tėvai, norėdami, kad jo išgelbėjimas persams atrodytų stebuklingesnis, pasakė, kad pamestąjį Kirą išaugino kalė. Kaip matome, tokia pasakojimo apie Kirą traktuotė daug labiau patiko ir menininkams.
Eksponuojamame darbe kaip tik įamžintas dailininkų pamėgtas persų karaliaus Kiro vaikystės momentas. Džiugią Kiro suradimo sceną perteikia Rozai būdingas skambus gelsvai sidabrinio atspalvio koloritas, dinamiška diagonalinė kompozicija ir pačių personažų aktyvumas.
Dr. Aušra Vasiliauskienė (pagal europeana.eu)
