Velykos – gražiausia pavasario šventė. Ji turtinga apeigų, papročių, tradicijų.  Velykinių papročių nesunkiai galime rasti etnografinių ekspedicijų aprašymuose. Artėjant šiai gražiai šventei norisi pasidalinti turima sukaupta etnografinių ekspedicijų informacija, kurioje –  pasakojimai, apibūdinimai, prisiminimai.

Rokiškio krašto muziejaus archyve turime nemažai vertingos informacijos, kurią 1979–1980 m. etnografinės ekspedicijos metu surinko ir užrašė Vilniaus universiteto studentai, keliaudami po Kamajų, Salų, Panemunėlio, Obelių apylinkes. Šalia tokių temų kaip „Sėjos ir derliaus nuėmimo darbai, papročiai ir įrankiai“, „Talkų papročiai“, turime galimybę susipažinti su studenčių Stasės Laučiškytės ir Danutės Daleckaitės surinkta etnografine medžiaga tema „Kalendorinių švenčių papročiai“. Čia surinkti papročiai, tradicijos, kurie dar buvo gyvi pateikėjų atmintyje.  Aplenksime kitas kalendorines šventes ir stabtelsime ties Velykomis.  Velykų papročiai mūsų krašte nėra išskirtiniai, bet turi savitų bruožų.

Didįjį šeštadienį iš bažnyčios parsinešdavo šventintos ugnies ir švęsto vandens. Pateikėjai dažniausiai  nurodo, jog parnešus šventintą ugnį, kurdavo ta ugnimi krosnį, vėliau dažydavo margučius. Kai kurie pateikėjai nurodo, kad tą ugnį apklostydavo pelenuose ir taip ugnis neužgesdavo iki ryto. Bet yra ir kitoks liudijimas: „Didįjį šeštadienį parnešdavo šventos ugnies anglį, suvyniodavo į popierių ir padėdavo. Jei susirgdavo gyvulys, apiplaudavo anglį ir tuo vandeniu gydydavo gyvulį.“(Pakriauniai). Švęstu vandeniu pašlakstydavo namus, ligonius, o likusį pasilikdavo iki Sekminių.

„Velykoms darydavo sietynus, aptaisydavo rožėmis ir pakabindavo virš stalo.“ (Kriaunos). Etnologai pažymi, jog sodus, sietynus virš stalo kabindavo tik ypatingomis progomis: per Kūčias, vestuves, Velykas. Sietyno kabinimas virš stalo rodo šventės išskirtinumą ir svarbą.

Beveik visi pateikėjai nurodo, kad kiaušinius dažydavo svogūnų lukštais, vantų lapais, samanomis, dažais,  šieno pakratais, alksnių žievelėm, ramunėlėm. Taip pat ir „miežių želmenim.“ (Jurkupiai).

 

Populiarus būdas buvęs skutinėti (drožinėti) peiliuku. Tą pažymi kone visi pateikėjai iš nurodytų apylinkių.

Vienintelis teiginys, kuriame buvo pažymėta, jog „vašku lašindavo“, buvo užrašytas Vilių kaime. Tikriausiai nebuvo populiaru lašinti vašku, tačiau skutinėjimas/drožinėjimas buvo ypač populiarus būdas.

„Kiaušinius žmonės dažydavo dažais, išskutinėdavo gėlytes.“ (Šetekšna).

 

„Kiaušinius dažydavo samanomis, dažais, svogūnų lukštais, raižinėdavo su peiliais lapelius.“ (Augustinava). „Skutinėdavo peiliuku eglutes, kiškiukus.“ (Pakriauniai).

„Namuose kiaušinius tankiausiai dažydavo su svogūnų lukštais, įdedant juos į verdančius dažus, arba vienspalviais, kokiais nors geltonais, raudonais dažais. Labai jau gražiai ir įdomiai, kombinuotai nudažytų kiaušinių neturėjom. Vienspalvį kiaušinį kartais dar išskutinėdavo įvairiais ornamentais skutimosi peiliuku.“

„Dažė kiaušinius popieriukais, dažais. Dažytus kiaušinius išskutinėdavo adata.“ (Panemunėlis). „Didžiajame šeštadienį su kempine parnešdavo šventą ugnį, virdavo kiaušinius. Dažydavo dažais, svogūnų lukštais, samanomis, popieriukais. Skutinėdavo peiliu.  Kartais išskutinėdavo „Aleliuja.“ (Turdvaris). „Kiaušinius dažydavo svogūnų lukštais, šluotų lapais, asiūkliais, užliedavo žvake, o žvakė verdant nukrinta ir lieka toj vietoj šviesiau, išbraižydavo.“ (Antanašė). Reikia pastebėti, jog „užlieti žvake“ gana originalus būdas ir kone vienintelis užrašytas šioje etnografinėje ekspedicijoje.

Vaikai eidavo per kaimą keistis kiaušinių, juos  ridinėdavo, mušdavo. Didžioji dalis pateikėjų nurodo, kad neapsieita ir be apgavysčių.  Berniukai (ne išimtis ir vyrai) pasidarydavo mušimui skirtą kiaušinį: nevirtame kiaušinyje adata prabesdavo skylutę, iščiulpdavo turinį, o į vidų priliedavo smalos arba lydyto cukraus. Kiti dar pasidarydavo medinius kiaušinius. Bet jei apgavystė išaiškėdavo, tuomet kaltininkas turėdavo atiduoti visus kiaušinius ir dar „ausų“ gaudavo. Vyrai net ir susimušdavo.

Vaikams padėdavo ant palangės po kiaušinį dažytą kita spalva nei visi esantys namuose. „Vaikai ryte ant lango rasdavo kiaušinių, sakydavo, kad tai Velykė atnešė. Velykė – nematomoji.“(Nevieriai). „Vaikams miegant, tėvai uždėdavo ant lango kiaušinuką ir sakydavo, kad tai Velykė atvežė su kubilu.“(Jurkupiai). Arba „ant lango vaikai rasdavo kiaušinių. Jiems sakydavo, kad tai Velykis uždėjo.“ (Jurkupiai). „Vaikams padėdavo kiaušinių ant langų, sakydavo, kad Velykė padėjo.“ (Degeniai). „Vaikams sakydavo, kad Velykė atnešė kiaušinį. Padarydavo po navatnesnį, paslėpdavo, o per Velykas padėdavo ant palangės ir sakydavo, kad Velykė atnešė, ji įėjo per langą.“ (Jurkupiai).

Plėtojant lango mitologiją dera prisiminti, jog ir prieš Kūčias senoliai ant palangės dėdavo garuojantį kisielių, kviesdami vėles, vėją, bites, lietų „ant Kūčių“. Senelis Kalėda apsivilkęs išvirkščiais kailiniais, priėjęs prie trobos, pirmiausia belsdavo į langą, sakydamas: „Atėjau iš ano krašto…“. O per Velykas Velykė (-is) vaikučiams palieka dovanėlę – margutį taip pat ant palangės. Ten, kur žmogus negali peržengti, ten ateina nežemiškojo pasaulio atstovai… 

Didžioji dalis  pateikėjų  nurodo, kad iš bažnyčios skubėdavo namo. Kiekvienas stengdavosi pirmas namo pareiti, taip esą seksis pirmam nudirbti visus darbus. Važiuodami ar jodami arkliais lenkdavo vieni kitus. „Velykų rytą iš bažnyčios grįždavo lenktyniaudami. Kas pirmas parvažiuos, tam visi darbai seksis pirma padaryt.“ (Viliai). „Velykų rytą, važiuodami iš bažnyčios, lenktyniaudavo.  Jei aplenks kitą, darbas geriau seksis.“ (Degeniai). „Važiuodami iš bažnyčios lenktyniaudavo, kas pirmas pareis, tas ilgiau gyvens.“ (Turdvaris). „Kas aplenkia, tas savo kaime pirmas. Jei su vienu žirgu aplenkia net keturis, tai aplenktajam gėda.“ (Panemunėlis). „Kas pirmas sugrįš, tas javus pirmas nuvalys.“ (Robliai).  „Kas pareis pirmas, to dalia bus geresnė.“ (Audronys). „Kas Velykų rytą pirmas pareis, tas mandriau, ilgiau gyvens.“ (Rudžionys). 

Kiti pateikėjai pažymi, kad vyrai sustoję ant šventoriaus mušdavę kiaušinius.

Kone visi pateikėjai nurodo, kad per Velykas supdavosi. Sūpynes padarydavo vaikams, o jaunimas pats pasidarydavęs sūpynes, kur galėdavęs labai aukštai, net iki medžių viršūnių įsisupti. „Supdavosi, kad uodai vasarą nekąstų.“ (Pakriauniai).

Neapsieita ir be burtų. Nors jie tik pavieniai, tačiau  „merginos spėdavo, ar ištekės ar ne. Klausydavo gaidžių – katram krašte gieda,  iš ten jaunikis.“ (Urliai). „Didįjį penktadienį  mergos įdėdavo degančią žvakę į bliūdą ir paleisdavo pasroviui į upę. Kur apsisukdavo, sakydavo, kad iš ten bus jaunikis.“ (Jurkupiai).

Spėdavo orus. Sakydavo, jei Didysis penktadienis gražus, tai ir Velykos bus gražios.

„Sakydavo, jei Velykų rytą pučia šiaurys vėjas – bus šalta vasara. Iš kur pradeda dygti pirmas debesis: jei iš šiaurės šalta vasara, jei iš pietų – šilta.“ (Viliai). „Jei Velykos šaltos, apsiniaukusios, pučia žiemys vėjas – tokia bus ir vasara.“ (Degeniai). „Jei per Velykas saulėta, tai ir toliau bus saulėta.“ (Beržuoniai). „Koks Velykų rytą pūs vėjas, toks dažniausiai pūs visus metus.“ (Pakriauniai).

1990 m. Rokiškio krašto muziejininkai vykdė etnografinę ekspediciją „Apeiginiai valgiai Juodupės apylinkėje“. Tikslas – išsiaiškinti, kokie apeiginiai valgiai buvo valgomi Juodupės apylinkėje Kalėdų, Kūčių, Velykų, Jurginių, vestuvių ir kitų švenčių metu.

Stoniškio kaimo pateikėja Kirstukienė Kazimiera (1910) nurodo, jog Velykų „valgių pagrindas kiaušiniai ir sviestas. Jeigu būdavo miltų, iškepdavo „pločinio“. „Pločinį“ darydavo taip: miltus maišydavo piene, dėdavo bulvių, kruopų, smetonos.“

Kitos pateikėjos pažymi, kad kepdavo pyragą. 

Čipyrių kaimo senolė K. Augulienė (1902) Velykoms duonos tešloje kepdavo rūkytą kumpį. Tai buvo tradicinis šeimos valgis, kepamas tik Velykoms. Kepdavo Velykų rytą, kad dar šiltą padėtų ant stalo. Darydavo taip: išminkydavo rūgščios duonos kepalą (padarydavo tešlą),  paimdavo rūkytą kumpį su kaulu, jį visą apdėdavo tešla, nuglaistydavo ir pašaudavo į krosnį. 

Velykų metu valgomi tradiciniai Velykų valgiai, kurie, kaip ir papročiai, įvairiuose regionuose yra skirtingi. 

Linksmų Šv. Velykų, šilto pavasario, geros kloties!

Iliustracijoms panaudoti Rokiškio krašto muziejuje saugomi atvirukai bei Zofijos Jakaitės skutinėti margučiai

Parengė muziejininkė, archyvarė Vilė Sarulienė