Vasario 5-ąją minime šv. Agotos dieną. Šią dieną bažnyčioje šventinama ruginė duona
Duonos leitmotyvą sutinkame kone visuose kalendoriniuose papročiuose: per Jurgines šeimininkas eina klausytis į lauką, „ką kalba rugiai“, rugių žydėjimą senovėje vadino rasojimu, galbūt iš čia – Rasos šventė – aukščiausias gamtos vešėjimo taškas. Žolinės puokštėje – rugių varpa. O supjautą pirmąjį rugių pėdą kaip svečią įnešdavo į namus. Per Kūčias jį, perrištą dvejose vietose ir padalintą į tris dalis, kaip skalsos ir gerovės simbolį pastatydavo kertėje, o apvalų apeiginį duonos kepalėlį kiekvienas šeimos narys lauždavo taip dalindamiesi bendru gėriu.
Pašventintai šv. Agotos duonai buvo suteikiama labai didelė, magiška saugos nuo gaisrų, nelaimių, ligų, griaustinio galia. Įdomu paminėti, kad šventindavo ne tik duoną, bet ir druską. Dalinamės šv. Agotos dienos papročiais, užrašytais etnografinės ekspedicijos metu 1980 m. Kriaunų, Obelių, Pakriaunių apylinkėse. (Šaltinis: Rokiškio krašto muziejaus archyvas F1, AP.6, B.61(3), p. 63-130.
Šv. Agotos dieną šventino duoną ir druską. Kur vėliau juos naudojo?
Su ta duona gaisro metu apibėgdavo apie namą, tada ugnis nueis toliau. Duoną ir druską pašventinę laikydavo spintos kamputyje, paskui įmesdavo į ugnį. Druskos įduodavo einant į karą, kad apsaugotų nuo kulkos. (Pakriauniai)
Šv. Agotos duoną nešdavo apie ugnį, kad sumažėtų gaisras. (Pakriauniai)
Kai kildavo debesis, ant lango padėdavo Agotos duoną ir atverstą maldaknygę (ketvirtą psalmę). Sakydavo, kad tada debesis prasiskirs. (Pakriauniai)
Kilus gaisrui, apnešdavo aplink ugnį šventą duoną 3 kartus ir numesdavo tolyn, kad ugnis nesiplėstų. (Kriaunos)
Jei kildavo gaisras, tai apeidavo aplink degantį namą, ir gaisras nueidavo tolyn. Duonos nenumesdavo. (Kriaunos)
Ją naudodavo nuo gaisrų. Per gaisrą mesdavo į ugnį duoną ir druską ir sulaikydavo ugnį. Šv. duonos duodavo ir gyvuliams, kad jie nesirgtų. (Rudžionys).
Ją naudodavo prie gaisro, kai griausdavo. (Senadvariai)
Ją naudodavo prieš griausmą, kai kildavo gaisras. Tada su Agotos duona apeidavo 3 kartus ir visi dūmai kraštan. (Stočkai)
Duona saugodavo nuo gaisrų ir griaustinio. (Antanašė)
Jei kildavo gaisras, tai degantį pastatą apeidavo su duona ir druska, ir ugnis nueidavo ten, kur nunešdavo duoną. Šventintos duonos išmest negalima. Ją sudegindavo. (Undriūnai)
Kai kildavo gaisras, druską pildavo į ugnį arba šventintą ugnį dėdavo į vandenį ir tuo vandeniu gesindavo ugnį. (Mataučizna)
Kai kildavo gaisras, su duona apeidavo apie ugnį ir nueidavo tolyn. Ugnis nueidavo paskui duoną. (Krapiškiai)
Jei kur kildavo gaisras, tai, kad vėjas nenušertų liepsnos į kitus namus, apnešdavo Agotos duoną ir ugnis nueidavo šonan. Kai statydavo namus, po pamatu ir visose susparose įdėdavo Agotos duonos, Grabnyčios žvakės ir šventų žolių, kad perkūnas netrenktų. (Juozapava)
Jei kildavo gaisras, su Agotos duona apeidavo apie degantį pastatą ir nueidavo tolyn. (Kebežiai)
Jei kildavo gaisras, apeidavo 3 kartus apie degantį pastatą su Agotos duona ir sviesdavo ją vidun: „kad viena jau dega, tegu dega, kad daugiau nedegtų“. (Pakriauniai)
Kai degdavo pastatas, apibėgdavo aplink jį su duona ir mesdavo tolyn, tada ugnis tan kraštan nueidavo. (Pakriauniai)
Agotos duoną įdėdavo sienos kampelin ir laikydavo nuo perkūno, nuo ligų. (Ignotiškis)
Kai statydavo namą, dešiniam kampe į susparą dėdavo Agotos duonos. Jei kildavo griaustinis, eidavo apie namą su Agotos duona ir skambaliuku skambindavo, kad perkūnas netrenktų. Melsdavosi. Jei kildavo gaisras, su Agotos duona apeidavo aplink ugnį tris kartus ir mesdavo duoną ugnin. (Kalniškiai).
Šventintą duoną naudodavo susirgus žmogui, esant įvairiems priepuoliams, o taip pat susirgus vaikams. (Obeliai).
Ilistracijoje – Algirdas Liaudanskas (1937–2008), „Duonos kelias“, 2007, drb., al.
