Po pralaimėto 1863–1864 m. sukilimo caro valdžia uždraudė spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Tačiau lietuviai nepasidavė. Siekdami išsaugoti savo kalbą jie steigė slaptas mokyklas, rengė lietuviškus vakarus, o knygnešiai iš Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos slapta gabeno lietuvišką literatūrą.
Pirmąją žinomą nelegalią knygnešių organizaciją įsteigė vyskupas, švietėjas Motiejus Valančius. Jis suorganizavo lietuviškų leidinių spausdinimą užsienyje, surado kelius, kaip knygas atvežti į Lietuvą ir jas išplatinti. Tuo pačiu vyskupas rūpinosi ir lietuvių tautos dvasine bei moraline sveikata: propagavo blaivybę, pamaldumą ir dorovingumą.
Į kovą už kalbos išsaugojimą stojo ne tik dvasininkai ir inteligentai, bet ir paprasti kaimo bei miesto žmonės. Jų išradingumas gabenant knygas buvo beribis – spaudą jie slėpdavo vežimuose dvigubu dugnu, šiene, į vežimą įsodindavo „dvasininką“, „ligonį“, „valdininką“, net karstą su „numirėliu“. Toks slaptumas buvo būtinas, nes caro valdžiai įkliuvę knygnešiai buvo baudžiami – už nedidelį kiekį spaudos jie bausti 1-2 savaites arešto, o už antivyriausybinę spaudą sodinti į kalėjimą, ištremiami.
Knygnešių judėjimas aktyvus buvo ir Rokiškio rajone, savo veiklą čia vykdė apie 250 knygnešių ir daraktorių. Knygnešystės pradininkas mūsų krašte buvo kunigas Jonas Katelė, kunigavęs Panemunėlyje. Jis steigė slaptas mokyklas, buvo idėjinis slaptos spaudos platinimo organizatorius, knygas platinęs ne tik Panemunėlyje, bet ir kaimyninėse parapijose.
J.Katelė užaugino būrį mokinių, kurie tęsė jo darbus. Jonas Šarkauskas, gimęs Bajoriškių kaime, iš kitų parapijų gautą spaudą platino Rokiškyje ir Kavoliškyje. Juozas Otto Širvydas iš Jūžintų pats keliaudavo į Mažąją Lietuvą leidinių, o grįžęs juos dalindavo žmonėms. Daraktorė ir knygnešė Elena Mekuškaitė ne tik gabeno spaudą, bet ir dalyvavo įvairių katalikiškų draugijų veikloje. Kamajų kraštą garsino knygnešys Konstantinas Narkevičius, pardavinėjęs knygas prie bažnyčių, taip pat eidamas per kaimus kaip elgeta.
Caro valdžia nesugebėjo sustabdyti lietuviško žodžio plitimo. 1903 m. Vilniaus generalgubernatorius ataskaitoje carui rašė: „Užsienio leidiniai, nepaisant jų brangumo, rizikos, susijusios su kontrabandiniu gabenimu, jų konfiskavimo pabaudų, skiriamų lotyniškų-lenkiškų knygų laikytojams, jų platintojų arešto, plinta Šiaurės Vakarų krašte dešimtimis tūkstančių“. Todėl 1904 m. gegužės 7 d. spaudos draudimas buvo panaikintas.
Iliustracijoje – Rokiškio krašto muziejuje saugoma 1903 m. Tilžėje išleista knyga „Trumpa Visotina Istorija“ (RKM-14158).
Parengė Istorijos skyriaus muziejininkė Simona Strumskytė
