Antanas Tumėnas gimė 1880 m. gegužės mėn. 1 d. Kurkliečių kaime, Rokiškio apskrityje, vidutinių ūkininkų šeimoje. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, todėl mokytis septynmetis išvyko į Vilnių pas gimines, kurie jį globojo ir ruošė dvasinei tarnystei. Vaikas buvo gabus, išlaikęs egzaminus mokėsi II berniukų gimnazijoje, kartu mokė kitus, kad užsidirbtų pinigų studijoms. Kokiu keliu pasukti iš karto nebuvo apsisprendęs. 1900 m. Maskvoje pradėjo studijuoti matematiką, po metų Varšuvoje architektūrą, kol galiausiai įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Net ir studijų metais dažnai gyveno Vilniuje, versdamasis privačiomis pamokomis. 1909 m., jau diplomuotas teisininkas, dirbo advokatu Kaune, po metų A. Tumėnas buvo paskirtas į Zarasus Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju advokatu. Ten gydytojas Domininkas Bukontas pastūmėjo jaunąjį teisininką į visuomeninę veiklą. Judviejų pastangomis Zarasų bažnyčioje įvestos lietuviškos pamaldos, įkurta dramos, muzikos, dainų ir literatūros draugija.
1915 m. rugpjūčio mėn. pasitraukė į Rusiją, buvo paskirtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komiteto įgaliotiniu (Pskove, vėliau Voroneže dirbo įgaliotinio pavaduotoju ir patarėju teisės klausimais, rūpinosi ūkiniais karo pabėgėlių reikalais). Gyvendamas Voroneže vedė pedagogo Juozo Kairiūkščio dukrą Janiną.
A. Tumėnas su žmona Janina ir dukra Danute, 1928 m.
Gyvendamas Peterburge tapo pabėgėlių ūkio reikalų vedėju, o po 1917 m. vasario revoliucijos – Lietuvių tautos tarybos ir Rusijos lietuvių Seimo nariu, buvo vienu iš aktyviausių Lietuvių krikščionių demokratų partijos organizatorių.
Po I pasaulinio karo A. Tumėnas grįžo į Lietuvą, apsistojo Zarasuose, kur kartu su D. Bukontu atidarė progimnaziją, mokytojavo. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, aktyviai įsijungė į visuomeninę- politinę veiklą. 1918 m. gruodžio 7 d. buvo paskirtas Rokiškio nuovados taikos teisėju, o bolševikams užėmus Lietuvą – įkalintas. Po Nepriklausomybės kovų, 1920 m. pagal Krikščionių Demokratų partijos sąrašą, A. Tumėnas išrinktas į Steigiamąjį Seimą.
Steigiamojo Seimo nario pažymėjimas
Frakcijoje buvo vienintelis diplomuotas teisininkas, todėl dirbo Teisių bei Konstitucijos komitete, kur didžiausią dėmesį skyrė pirmosios modernios Lietuvos Respublikos nuolatinės Konstitucijos rengimui. A. Tumėno nuostatos neretai skyrėsi ne tik nuo opozicijos, bet ir nuo bendražygių krikdemų. Jis buvo už nuoseklų Seimo ir Vyriausybės galių subalansavimą, nuoseklią teismų nepriklausomybę, didesnius Prezidento įgaliojimus. „Buvau už Prezidentą, tautos renkamą“, – sakė vėliau studentams. Nuo 1923 m. renkamas į I ir II Seimus, o pastarajame išrinktas ir Seimo pirmininku, bet neilgam, nes tais pačiais metais A. Tumėnas pradėjo eiti Teisingumo ministro pareigas. Jis – IX, XI vyriausybių Teisingumo Ministras (1923 06 29 – 1924 06 18, 1925 02 04 – 1925 11 25).
1924 m. liepą buvo sudaryta X vienpartinė krikščionių demokratų bloko vyriausybė, A. Tumėnas tapo Ministrų kabineto pirmininku, kartu ėjo Teisingumo ministro, Vidaus reikalų ministerijos valdytojo pareigas.
Ministrų kabinetas. Viršuje viduryje – Ministras pirmininkas A. Tumėnas
Jo vadovavimo Ministrų kabinetui metu sustiprėjo Lietuvos ekonomika, išaugo žemės ūkio produkcija, bet užsienio politikai buvo skiriama mažiau dėmesio. Būdamas teisininku, A. Tumėnas mieliau redagavo įstatymų projektus, ruošė Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus, stengėsi suvienodinti krašto įstatymus. Jo, kaip teisingumo ministro, darbą palankiai vertino net jo politinis oponentas M. Sleževičius.
Po 1926 m. tautininkų perversmo A. Tumėnas bandė stiprinti krikščionių demokratų opozicinę veiklą – vadovavo visas katalikiškas draugijas jungusiai organizacijai – Katalikų veikimo centrui, buvo katalikiškų organizacijų savaitraščio „Mūsų laikraštis“ atsakinguoju redaktoriumi.
1935 m. dėl nepaklusnumo prezidento Antano Smetonos režimui atleistas iš darbo universitete. A. Tumėnas nesusitaikė su didėjančiais demokratijos suvaržymais, nevengė to parodyti viešai, studentams dėstė apie 1922 m. Konstituciją, bet nedėstė 1928 m. priimtos Konstitucijos.
1941 m. Laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Vilniaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi ir dirbo iki Universiteto uždarymo.
A.Tumėnas buvo vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) kūrėjų ir vadovų. Už rezistencinę veiklą suimtas gestapo ir įkalintas, tačiau po kurio laiko dėl silpnos sveikatos iki teismo paleistas.
1944 m. liepą pasitraukė į Austriją, kurį laiką gyveno pas Vienoje studijavusią dukterį Danutę, buvo aktyvus Lietuvių sąjungos, gynusios lietuvių pabėgėlius, narys (teikė nemokamas teisines konsultacijas), taip pat aktyvus Vienos lietuvių parapijos narys. Dėl silpnos sveikatos persikėlė į pietų Austrijos miestelį Bachmaningą (prie Linzo), kur 1946 m. vasario 8 d. mirė.
A. Tumėnas apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordino medaliu, Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu. 2002 m. rugpjūčio 1 d., minint pirmosios nuolatinės Konstitucijos 80-metį, gimtajame Kurkliečių kaime atidengtas paminklinis akmuo. A. Tumėno vardu pavadinta gatvė Rokiškyje. Vilniuje ant Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų pastato atidengta atminimo lenta, greta pastato einanti gatvė pavadinta Antano Tumėno vardu.
Antano Tumėno portretas; Namas Bachmanning‘e, kuriame jis mirė; A. Tumėno kapas. Užrašas ant kryžiaus skelbė: „Čia laikinai palaidotas Vilniaus Universiteto profesorius, Lietuvos katalikų akcijos pirmininkas, advokatas Antanas TUMĖNAS, gimęs 1880 m. V. 1 d. mirė 1946 m. II. 8 d. ilgėdamasis Lietuvos ir nenustodamas vilties į ją grįžti”.
Parengė Istorijos skyriaus vedėja Laima Skardžienė
