Gimė J. Paknys 1883 m. rugsėjo 23 d. Pakniškių viensėdyje, netoli Jūžintų. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, šeimoje be Juozo augo dar 11 vaikų. Būsimasis valstybininkas mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje, kur kartu su bendramoksliais studijavo ekonomiką, kultūrą, civilizacijų istoriją. Knygnešio J. Bielinio sūnus Kipras Bielinis Juozą prisimena kaip nedidelio ūgio, fiziškai silpną, blyškaus veido, šviesių plaukų, kuklų ir pasižymintį neeiliniais gabumais berniuką.
Gana anksti J. Paknys įsitraukė į socialistinės pakraipos organizacijų veiklą. 1904 m. paklusdamas tėvo valiai ir vengdamas šaukimo į kariuomenę, įstojo į Kauno kunigų seminariją, o prasidėjus revoliuciniams įvykiams Rusijoje metė mokslus, organizavo mitingus, demonstracijas, už ką buvo suimtas ir metams įkalintas. 1906 m. tapo LSDP nariu ir netrukus išvyko studijuoti į Sankt Peterburgo komercijos institutą. Aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, kartu su Mykolu Biržiška, Steponu Kairiu leido leidinius „Visuomenė“, „Darbo balsas“, kitus socialdemokratų laikraščius. Jį pažinoję stebėjosi, kad toks tylus, kuklus vaikinas galėjo būti aktyvus revoliucionierius. Laikraščiuose pasirašinėjo net keliais kriptonimais ir slapyvardžiais.
Juozas Paknys
Po studijų J. Paknys apsigyveno Kaune, vedė (žmona Ieva Petravičiūtė), dirbo Komercijos banke. Prasidėjus I pasauliniam karui persikėlė į Vilnių, buvo išrinktas į LSDP CK, tapo Vilniaus liaudies valgyklų ir vaikų prieglaudų administratoriumi, rūpinosi varguomenės šalpa.
1917 m. rusėjo 18–22 d. Vilniaus konferencijos prezidiumas ir sekretoriatas. Penktas iš dešinės sėdi J.Paknys
1917 m. rugsėjo 18–22 d. J. Paknys kartu su M. Biržiška, S. Narutavičiumi ir kitais bendraminčiais dalyvavo Vilniaus konferencijoje. Ne tik buvo išrinktas į konferencijos sekretoriatą, bet ir iškeltas kandidatu į Lietuvos Tarybą. Tačiau balsavimo metu jam pritrūko balsų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. pabaigoje M. Sleževičiaus sudarytoje II vyriausybėje dirbo du ministrai iš Rokiškio krašto – J. Paknys, kuris tapo Maitinimo ir viešųjų darbų ministru, ir J. Tūbelis – žemės ūkio ir valstybės turto ministras. Jauną Lietuvos valstybę reikėjo ne tik kurti, bet ir ginti Nepriklausomybės kovose nuo priešų, todėl vyriausybių darbas buvo ypač sudėtingas, neišvengiama jų kaita. 1919 m. kovo mėn. partijų atstovai tarėsi jau dėl naujo Ministrų Kabineto sudarymo. Pasitarimuose šalia M. Sleževičiaus, J. Šerno, visada buvo ir J. Paknys. Balandy sudarytame IV Ministrų kabinete jau net trys kraštiečiai ministrai. Be J. Paknio, tapusio Darbo ir socialinės apsaugos ministru, Švietimo ministerijai vadovavo J. Tūbelis, o A. Merkys – Krašto apsaugos ministerijai.
IV Ministrų kabinetas. Antras iš kairės sėdi J. Paknys
Įsakymą dėl gegužės 1-osios paskelbimo Darbo žmonių ir tautų solidarumo švente pasirašė ministras J.Paknys
Atsistatydinus M. Sleževičiaus ministrų kabinetui, J. Paknys vadovavo Krašto apsaugos ministerijos Revizijos departamentui, redagavo žurnalą „Lietuvos ūkis“. 1920 m. kartu su kitais 13 LSDP narių buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą.
1921–1922 m. pradžioje J. Paknys buvo Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos viceministras, o nuo metų pabaigos įėjo į Lietuvos banko valdybą kaip vienas geriausių bankininkų praktikų. Socialinių mokslų daktaras, docentas Vladas Terleckas rašo, kad J. Pakniui „buvo pavesta rūpintis banko statybomis, kitais ūkio reikalais, skyrių inspektavimu, centrinės buhalterijos kontrole, sąmatos vykdymu. Be to, gavo ypatingą misiją derėtis su Anglijos banku dėl paskolos.“ (Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940). Toliau V. terleckas mini, kad 1929 m. atsistatydinus Lietuvos banko vadovui V. Jurgučiui, valdytojais dirbant V. Stašinskui ir vėliau J. Tūbeliui, faktiškai banko reikalus tvarkė, jo politiką vairavo J. Paknys. Svarbesniais klausimais pasitardamas su tuo pačiu V. Jurgučiu. „Šias asmenybes siejo profesinė draugystė, abipusis pasitikėjimas. Rūpinimasis valstybės reikalais, gilus pareigos jausmas nusvėrė jų ideologinius požiūrio ir charakterio skirtumus. Paknys buvo mažakalbis, ramus, o V. Jurgutis gryna priešingybė: auksaburnis, kunkuliuojantis enciklopedistas.“
Daugiau nei dešimtmetį (1926–1939) dirbo Lietuvos banko valdytojo pavaduotoju. Pinigų politikos tikslus, priemones, finansų reikalus aptardamas su Ministru pirmininku J. Tūbeliu, kruopščiai, išsamiai ir tiksliai paruošdamas pranešimus banko valdybai. Po 1938–1939 m. banko valdytoju dirbusio J. Tūbelio mirties, valdytoju tapo J. Paknys. Jis ketvirtasis ir paskutinis nepriklausomos Lietuvos banko valdytojas.
Įsakymas dėl J. Paknio skyrimo Lietuvos banko vadovu
Paskutinysis Lietuvos banko valdytojas Juozas Paknys
J. Paknio parašas buvo ant visų Lietuvos Respublikos banknotų. Nors abiejų su prezidentu A. Smetona pažiūros daug kur skyrėsi, bet J. Paknį toleravo kaip nepakeičiamą sveikos ir tęstinės finansų politikos vykdytoją, jam vadovaujant litas tapo tvirčiausia valiuta Europoje. „Visi galėjo būti ramūs dėl banko veiklos ir lito likimo, nes žinojo, kad bankas tvarkomas atsidavusio savo darbui, rūpestingo ir sumanaus, sąžiningo ir patyrusio Paknio rankose.“ (V. Terleckas. Lietuvos bankas 1922-1943 m.).
Ant lietuviškų litų – ir J. Paknio parašas
1940 m. birželį, sovietams okupavus Lietuvą, J. Paknys nesutiko su sovietų ypatingojo įgaliotinio V. Dekanozovo reikalavimu SSRS valstybiniam bankui perduoti kitose valstybėse saugomas Lietuvos banko aukso atsargas. V. Dekanozovui pagrasinus, kad Tarybų Sąjunga, siekdama savo tikslų ir galvą gali nuimti, J Paknys į tai atsakė: „taip, aš žinau, kad jūs turite pakankamai priemonių Lietuvoje nuimti galvą bet kam. Tai nesunkus dalykas. Kitas reikalas išauginti galvą.“ (V. Terleckas. Lietuvos bankas 1922–1943 m.) Rugsėjo mėn. J. Paknys iš užimamų pareigų buvo atleistas ir kurį laiką dirbto finansų ministro patarėju, vėliau tapo jo pavaduotoju. Nacių okupacijos pradžioje Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje dirbo finansų ministro pavaduotoju. Jį į šias pareigas pasikvietė J. Matulionis, žinodamas koks pareigingas, sumanus ir atsakingas yra J. Paknys, kad viskas bus padaryta gerai ir laiku.
1941 10 29 J. Paknys sugrįžo į savo ilgametę tarnybą – ėmė vadovauti Lietuvos bankui. Okupantams nusprendus banką likviduoti, drąsiai pasipriešino tam ką du dešimtmečius nenuilstamai kūrė, įteikė protesto raštą ir atsistatydino.
Netrukus ėmė veikti pogrindinėje rezistencinėje veikloje, prisidėjo prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) steigimo, organizavo jam lėšų rinkimą, vadovavo komisijai karo nuostoliams apskaičiuoti.
1944 m. vasarą, artėjant antrajai sovietų okupacijai, J. Paknys pasitraukė į Vokietiją. Toliau dalyvavo VLIK veikloje, buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos narys, organizavo lietuvių pabėgėlių materialinį šelpimą, dėstė universitete.
Visą laiką ilgėjosi tėviškės, viešėdamas visus apdalindavo dovanomis. Rėmė besimokančius brolius, seserį. Buvo paprastas, nuoširdus patariantis kaimynams. Nors bažnyčios nelankė, bet dažnai aukojo pinigų. Lankydamas banko skyrius, aplankydavo nuošaliausius gamtos kampelius. Labai mėgo skaityti, turėjo didžiulę biblioteką, priklausė Kauno bibliofilų draugijai.
J.Paknys apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu.
Mirė J. Paknys 1948 m. sausio 3 d. Reutlingene (Vokietija).
