Artėjant Valstybės atkūrimo dienos šventei, mintimis grįžtame į jos ištakas. Prisimename begalinį tautos norą kurti, ginti, saugoti savo tėvynę Lietuvą. Tiems procesams buvo reikalinga drąsa, pasiryžimas ir, svarbiausia, gebėjimai bei žinios kaip tai daryti. Reikėjo begalinės išminties ir supratimo. Pelnytai galime džiaugtis ir didžiuotis, kad tuomet prie valstybės kūrimo vairo stojo didelis būrys pasišventusių ir gebančių jaunai nepriklausomai valstybei tarnauti atstovų iš mūsų krašto.
Kviečiame prisiminti tuos žmones ir pristatome ciklą „Kraštiečiai – Lietuvos valstybės kūrėjai“ net apie devynis rokiškėnus, užėmusius aukščiausias pareigybes valstybės atkūrimo kelyje.
Pirmasis pasakojimas apie Vladą Mironą
V. Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškyje (Rokiškio apskritis, Panemunio valsčius). Besimokydamas Mintaujos gimnazijoje susipažino su bendraminčiais Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu. Už atsisakymą melstis rusų kalba, iš gimnazijos buvo pašalintas. Vėliau baigė Vilniaus kunigų seminarija, o 1904 m. – Peterburgo dvasinę akademiją. Po studijų grįžo atgal į mylimą Vilnių ir aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą. V. Mironas – vienas iš 1905 m. susirinkusio Didžiojo Vilniaus seimo dalyvių. Jis ne tik parėmė šio seimo nutarimus, bet ir telkė Lietuvos kunigus jų įgyvendinimui.
Mintaujoj lietuvių moksleivių „Kūdikio“ draugijos nariai 1885 m. Priešaky iš kairės sėdi A. Smetona ir Slašinskas; antroje eilėje D. Lapinskas. Prof. Avižonis, Gaidelionis, Montvila, Žakevičius; trečioje eilėje dr. Mačiūnas, dr. Kvedaras, Tiškevičius, Briedis ir Mironas.
1897 m. V. Mironas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Sprendimą tapti kunigu lėmė ir tėvų noras, ir jo paties įsivaizdavimas, kad būtent kunigas gali daugiausia nuveikti savo tautos labui. Gavęs geras rekomendacijas, mokslus tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią 1904 m. baigė, buvo įšventintas kunigu ir grįžo į Lietuvą.
Visuomeninės ir politinės veiklos pradžia galima laikyti pradėtą kovą dėl lietuvių kalbos teisių Vilniaus vyskupijoje. Nors šiam judėjimui vadovauti nebuvo įkurta jokia organizacija, V. Mironas buvo vienas judėjimo iniciatorių ir vadovų. Jis pirmasis organizavo lietuvių kunigus, kurie Vilniaus vyskupui E. Roppui išreiškė pageidavimą, kad jis leistų lietuvių parapijose sakyti pamokslus ir giedoti lietuvių kalba.
Laikraštis „Aušra“, 1915 m.
1917 m. rugsėjo 18–22 d. įvykusioje Lietuvių konferencijoje išrinkta 20 asmenų Lietuvos taryba, tarp kurių buvo ir V. Mironas. Be to, tapo Lietuvos Tarybos prezidiumo antruoju vicepirmininku ir, būdamas vienas iš signatarų, pasirašė Vasario 16-osios aktą. 1926 m. Seimo rinkimuose tautininkai gavo tris vietas, iš kurių viena atiteko V. Mironui. 1934 m. ėjo pareigas Kauno miesto taryboje. Miesto burmistras Antanas Merkys, išlydėdamas V. Mironą iš šios tarybos, apie pastarąjį atsiliepė pačiais geriausiais žodžiais ir apibūdino jį kaip kritišką ir sąžiningą asmenybę.
Lietuvos nepriklausomybės aktas ir signatarai
Išrinkus Steigiamąjį Seimą ir paleidus Valstybės Tarybą, V. Mironas nutolo nuo aktyvaus politinio gyvenimo. Naujos politinės karjeros galimybės atsivėrė tik po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo. Kaip vienas iš Lietuvos tautininkų sąjungos steigėjų ir aktyvus narys, V. Mironas buvo išrinktas į III Seimą, o vėliau paskirtas eiti vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas.
1938 m. kovo 17 d. Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius. Kovo 19 d. Lietuvos prezidentas sukvietė nepaprastąjį vyriausybės posėdį, kuriame dalyvavo visi ministrai ir ministerijų generaliniai sekretoriai. Kovo 20-ąja Prezidentūroje sukviestame ministrų posėdyje pasisakyta už ministrų kabineto pertvarkymą. Kadangi tuometinis ministras pirmininkas Juozas Tūbelis gydėsi Šveicarijoje, šias pareigas buvo nuspręsta pavesti V. Mironui. Metų pabaigoje, atsistatydinus teisingumo ir žemės ūkio ministrams, pastarojo pareigas laikinai ėjo pats V. Mironas. 1938 m. gruodžio 11 d. baigėsi prezidento Antano Smetonos kadencija. 1938 m. gruodžio 5 d. V. Mirono vadovaujama Ministrų Taryba atsistatydino. Tą pačią dieną A. Smetona V. Mironui vėl pavedė sudaryti naują Ministrų Tarybą. 1939 m. priėmus Vokietijos ultimatumą, V. Mirono vyriausybė atsistatydino. V. Mironas vadovavo dviem – XVIII ir XIX ministrų kabinetams.
Karikatūra, kurioje pavaizduotas V. Mironas
Mironas stovi antras iš kairės
Baigęs eiti ministro pirmininko pareigas, V. Mironas apsigyveno savo ūkyje Bukaučiskėse. Sovietinės okupacijos laikotarpis buvo vienas sunkiausių ir tragiškiausių etapų V. Mirono gyvenime. 1947 m. sausio 3 d. suimtas ir nuteistas septyneriems metams. Laisvės V. Mironas taip ir neišvydo – 1953 vasario 18 d. mirė. Vladimiro kalėjimo ligoninės gydytojo konstatuota mirtis nuo insulto, kraujui išsiliejus į smegenis.
1947 m. suimtas, paskirta 7 metų bausmė Vladimiro kalėjime
1998 m. V. Mirono gimtosios sodybos vietoje Kuodiškių kaime pastatytas paminklinis akmuo. Po dvejų metų jo pavardė įtraukta į Bažnyčios kankinių sąrašą. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse, jo atminimui atidengtas kenotafas. V. Mirono vardu pavadinta Alytaus rajono savivaldybės draugų mokykla. Taip pat gatvės Panemunyje, Rokiškyje, Kaune ir Vilniuje.
Mirono tėviškėje pastatytas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ženklas
1998 m. V. Mirono gimtosios sodybos vietoje pastatytas paminklinis akmuo
Parengė muziejininkas Justinas Malcius
