Pranas Paršonis – kraštotyrininkas, surinkęs daug Kavoliškio, Panemunėlio, Šetekšnų, Nevierių bei kitų kaimų istorijų, įvairių pasakojimų, bendradarbiavęs periodinėje spaudoje, domėjęsis baltiškąja kultūra. Daugelis šių istorijų nuosekliai beveik dailyraščiu užrašytos kraštotyrininko užrašuose. Pranas Paršonis buvo Tėviškės Pažinimo draugijos bei kitų draugijų nariu.
Prie gimtojo namo. 1962 m. Pranas Paršonis pirmas iš dešinės.
P. Paršonio archyvas Nr. 331 A, fotoalbumas Nr. 1, foto Nr.1.
Pasakojime „Prie Šetekšnos ir Žvygupės krantų“ kraštotyrininkas rašo:
„Nelepino gyvenimas mūsų šeimos nei tarpukario Lietuvoje, nei vokiečių okupacijos metais, nei sovietmečiu. Areštavus tėvelį (1949), tapome atstumtaisiais, visą laiką jautėme NKVD ir vietos komunistų spaudimą. Į geresnį darbą ir mokslą kelias buvo užtrenktas. Teko dirbti „Šetekšnos“ kolūkyje ir MTS, kur buvau siunčiamas į tokius darbus, kurių niekas nenorėjo dirbti. Tik pusmetį lengviau atsikvėpiau, dirbdamas Panemunėlio linų pluošto apdirbimo fabrike, iš kur 1957 metų rudenį buvau pašauktas į sovietinę kariuomenę. Tarnavau Čeliabinsko srities Čebarkulio miestelyje, Uralo priekalnėje. Tai, turbūt, buvo pirmoji mano vieta, kur pagal kilmę nebuvau niekinamas. O gal man tik taip rodėsi?
Į Lietuvą grįžau vėlų 1960-ųjų rudenį. Pirmiausia, tik išlipęs iš traukinio, aplankiau šalia esančią mokyklą.
Prasidėjus Atgimimui, visa širdimi jį parėmiau. 1990-ųjų rudenį savanoriu stojau į atkuriamą Lietuvos kariuomenę. Tarnavau Rokiškio pasienio užkardoje, Suvainiškio pašto pamainos viršininku, o vėliau- operatyviniu budinčiuoju užkardos štabe. Turėjau viršilos laipsnį. Teko dalyvauti Vilniaus televizijos, o vėliau Parlamento gynyboje. Už tai esu apdovanotas vyriausybiniu garbės raštu ir Sausio 13-osios medaliu.
Bendradarbiauju laikraščiuose, daug rašau. Esu knygos „Rokiškio kraštas“ bendraautorius. Užsiimu savuoju hobiu- kraštotyra…“ 2000 m. gruodžio 15 d.
Paršonio archyvas Nr. 331 A, sąsiuvinis Nr . 4, p.18.
Sunku suskaičiuoti, kiek straipsnių, įžvalgų rajono ir respublikos periodinėje spaudoje išspausdinta! Temos įvairios: tautinis paveldas, gamta, ekologija, gamtosauga.
„Atgimęs kryžius, kuris buvo niekintas
Jau niekas nebeatmena, kada buvo pastatytas pirmasis kryžius Bareišių kaime šalia kelio Rokiškis- Pandėlys. Bėgo metai, keitėsi žmonių kartos, o kryžius dar vis stovėjo, nors jau gerokai samanomis apaugęs. Jo nesugebėjo sugniuždyti nei karo audros, nei pokario negandos.
Beje, karo metu šalia savęs, lietuviškoje žemėje jis priglaudė jauną vokiečių kilmės leitenantą. Istorikas ir rašytojas Vytautas Gasiūnas, kurio žmonos tėviškė yra netoliese kryžiaus, yra sakęs, kad kapą sutrypus rusų kareiviams, kryželį su užrašu ilgai saugojęs Bareišių kaimo gyventojas Antanas Adomonis. Buvę užrašyta: „Albert Cziska 1924- 1944 7 24“. Bet kartą nebeatlaikė audros šuorų šalia augęs karšinčius beržas. Kartu pasiglemžė ir senąjį kryžių…
1991 metais rinkosi išretėjusio Bareišių kaimo žmonės į naujo koplytstulpio šventinimą. Dailaus, drožiniais papuošto, Gedimino stulpų ženklu žymėto, metaline saulute vainikuoto. Bet radosi žmonių, kurie naktį koplytstulpio viršūnę su drožiniais ir saulyte nupjovė. Kažkas neįtikėtina: kryžius išniekintas ne pokario stribukų, o šių dienų lietuvių.
Nesitaikstė Bareišių žmonės su netektimi. Viršūnę vėl apvainikavo. Šį kartą mediniu kryžiumi su Kristaus kančia. Nejau gali vėl kas nors išniekinti?!”
2007 10 31
Paršonio archyvas Nr. 331 A, Sąsiuvinis Nr . 3.
Išspausdinta “Gimtinė“, 2007, gruodis, Nr. 12.
Kryžius Bareišių kaimo vietoje. P. Paršonio archyvas Nr. 331 A, fotoalbumas Nr. 1, foto Nr. 69.
Labai precižiškai, tvarkingai ir atsakingai užrašytos įvairios istorijos:
Paršonio archyvas Nr. 331 A, Sąsiuvinis Nr . 4., p.21.
Surinkta daug straipsnių, publikuotų įvairiuose periodikos leidiniuose.
Sacharos raistas gana dažnai minimas autoriaus tekstuose ir užfiksuotas fotografijose.
Sacharos raistas. 1992 m.
Paršonio archyvas Nr. 331 A, fotoalbumas Nr. 2, foto Nr. 122.
Tai tik nedidelė dalis iš kraštotyrininko Prano Paršonio archyvo.
