Vartome gerokai pageltusius muziejaus archyvo lapus, kuriuose Rokiškio krašto gyventojų prisiminimai apie Kūčių tradicijas, pasakojimai, kaip prieš daugybę metų buvo ruošiamasi šiai stebuklingai šventei mūsų kaimų ir miestelių gyventojų namuose. Neturime tikslo smulkiai apie viską papasakoti, tiesiog, kviečiame pajusti tų laikų dvasią.
Ruoštis Kūčioms reikia šventiškai, bet ramiai, kad visus metus namuose būtų ramybė
Kūčių dieną nepriimta vaikščioti pas kaimynus, skolintis. Priešingai, reikia skolas grąžinti. Sunkių darbų negalima dirbti, tik būtinus ūkio darbus: gyvuliams paruošti skanesnį pašarą, atkasti sniegą iki tvarto, svirno, klojimo ir pirties. Pirtį stengiamasi kuo anksčiau iškūrenti, kad visi spėtų nusimaudyti, apsirengti švariais drabužiais, pakeisti patalynę. Būtina iki vakaro nieko nevalgyti, nebent lengvai papusryčiauti arba tik vandens su duona ir druska užkąsti. Tradicijos nepaisyti galėjo tik ligoniai ir maži vaikai. Kai moterys sukdavosi troboje, ruošdamos valgius, senoliai ir vaikai melsdavosi. Miestelėnai vyrai neretai išeidavo į kiškių medžioklę.
Prieš dengiant stalą linine staltiese, motina ar tėvas krepšyje atnešdavo šieno, paskleisdavo po staltiese bei padėdavo po stalu, primenant, kad Išganytojas buvo paguldytas prakartėlėje ant šieno.
Stalo viduryje dedami kalėdaičiai (plotkelės), kryželis, tėvo suraikyta duona. Arčiau vidurio – dubenėliai su pupomis ir žirniais, šalia, įvairiais vardais vadinti kūčiukai -,,prėskučiai“, ,,šližikai“, ,,purpuliukai“. Kitiems valgiams padėti ypatingos vietos nebetaikomos. Susėsti prie Kūčių stalo nesivėlina. Buvo sakoma: ,,pavalgysi anksčiau, tai ir darbus nudirbsi anksčiau. Vėlai valgysi Kūčias, tai per visus metus darbus dirbsi vėlai. Kūčios pradedamos poteriais, suklaupus prie stalo, arba jau susėdus. Meldžiamasi už mirusiuosius šeimos narius, dėkojama, kad Dievas leido švenčių sulaukti sveikiems, prašoma palaiminti derlių. Prie stalo susėdama tokia tvarka: gale stalo – senelis (vyriausias, garbingiausias giminės žmogus), iš šonų tėvai, toliau sėdi vaikai. Kartu sėda samdiniai ar į namus užklydę elgetos, pakeleiviai. Pirmiausia valgoma plotkelė. Pirmąją padalina šeimos vyresnysis visiems arba kiekvienas turėjo atsilaužti po gabalėlį nuo kiekvieno, ko nors palinkėdamas. Valgoma iš bendrų medinių ar molinių indų, mediniais šaukštais. Stengiamasi elgtis prie stalo ramiai ir dvasingai. Jeigu norime linkėti kam nors didelės sėkmės, apie jį reikia daug kalbėti.
Pavalgius traukiama iš po staltiesės šieno smilga – gyvenimo trukmei nustatyti, giedamos giesmės, žaidžiami žaidimai, buriama. Pvz. kieno ant sienos atsispindi storas šešėlis, tas kitais metais bus stiprus, iš kurios pusės loja šunys, iš ten atvyks piršliai ir t.t. Kūčias stengiamasi baigti iki vidunakčio ir nuo stalo pakilti visiems kartu. Maisto likučiai padalinami katėms, šunims, o šienas išnešamas gyvuliams. Tik nieko nenešdavo ožkai, nes ji velnio gyvulys. Geras ženklas, jeigu po stalu lieka pabirusių sėklų, kitais metais bus geras derlius. Šeimininkas, du kartus pabelsdamas į avilį, apie Kūčias pranešdavo ir bitutėms.
Po Kūčių stalas apdengiamas švaria staltiese, paliekama maisto nematomiems svečiams. Kartais dar kalbamos maldos, šeimininkas eina žiūrėti ar vanduo tapo saldus, kiti iki Piemenėlių Mišių stengiasi numigti.
Ir visi su nekantrumu laukia šv. Kalėdų ryto.
(Iš Rokiškio Krašto Muziejaus archyvo, byla Nr. 113)
Fotografijoje (RKM- 37566 ) – Nepriklausomos Lietuvos kariai švenčia Kūčias. XX a. 4 deš.
