Lapkričio paskutinis dešimtadienis lietuvių etninėje tradicijoje – ypatingas metas. Tomis dienomis atliekami kai kurie ūkio darbai: kerpamos avys, nes tuo metu jų vilna būsianti tanki ir tvirta. Šis priešadventinis laikas svarbus jaunimui, ieškančiam sau poros. Pagal bažnytinį kalendorių  paminėtinos šios dienos: šv. Cecilijos 22 d. – muzikos ir muzikantų globėjos, šv. Kotrynos 25 d. – mokslo, žinių ir filosofijos globėjos ir šv. Andriejaus 30 d., įtakojusios šeimos kūrimo poreikį, laimingos santuokos  siekį. Etnologės Gražinos Kadžytės teigimu, vaikinai, kurie meldžiasi per šv. Ceciliją, gaus žmoną labai linksmą – dainininkę, šokėją, o kas per šv. Kotryną – ves žmoną rimtesnę, protingą. Netekėjusioms merginoms ypatinga šv. Andriejaus diena, per kurią jos burdavosi vyšnios šakele, kanapių sėklomis,  vandeniu ir kitais būdais, kad sužinotų,  ar greitu laiku ištekės. Sukurti šeimą ir pratęsti giminę – vaikino ir merginos pasirinkimas, apipintas tikėjimu, šventųjų globa, burtais. Visais laikais iki tam tikro amžiaus nevedę vyrai buvo pašiepiami. Kaip teigia  etnologė G. Kadžytė, anksčiau vyras dar nebuvo laikomas senberniu iki kokių 50 metų: „Tai bernas įmetėjęs, bet dar nenusenęs“. Senbernių dalia ištikdavo negavusius palikimo, nesugebančius tvarkytis ūkyje, dažniausiai nevedę vyrai glausdavosi brolio šeimoje. Anot J. Tumo-Vaižganto,   nevedę vyrai, netekėjusios merginos tapdavo „dėdėmis“ ir „dėdienėmis“. Šias mintis apie požiūrį į senbernystę iliustruosime nuotrauka, kurioje Rokiškio krašto muziejuje saugoma drožėjo  Kazimiero Venskavičiaus skulptūrėlė „Reikia vesti?“