Mokytojai, iškiliai lietuvybės skleidėjai ir puoselėtojai, Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokytojai, Rokiškio krašto garbės pilietei  Vandai Vasiliauskienei (1926–2020) metų spalio 31-ąją būtų suėję 95-eri.

V.Vasiliauskienė gimė Jiezne, Alytaus apskrityje. Baigusi gimnaziją įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1949 m. pradėjo mokytojauti Butrimonių vidurinėje mokykloje, 1953 m. Vilniaus universitete įgijo klasikinės filologijos, vėliau – lietuvių filologijos specialybes.

1953 m. V. Vasiliauskienė pradėjo mokyti lietuvių kalbos ir literatūros Rokiškio vidurinėje mokykloje, redagavo mokyklos laikraštį, nuo 1972 m. tapo Rokiškio 3-iosios vidurinės mokyklos (dabar – Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Romuvos padalinys) užklasinio darbo organizatore, direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams.

Prasidėjus Atgimimui V. Vasiliauskienė aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, įkūrė rajono mokytojų iniciatyvinę grupę Sąjūdžiui remti, rašė straipsnis spaudoje, dalyvavo Baltijos kelio ir kitose pilietinėse akcijose.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1990 m. V. Vasiliauskienė ėmėsi kilnios misijos – išvyko  į okupuotą Karaliaučiaus kraštą skleisti lietuvybės. Du dešimtmečius sudėtingomis sąlygomis ji mokė vaikus gimtosios kalbos Karaliaučiaus krašto Kaukėnų, Ližaičių, Naujosios, Kalnininkų, Gastų, Tilžės vidurinėse mokyklose, įkūrė lietuvių kalbos fakultatyvus suaugusiesiems. 1991 m. ji tapo Gastų lietuvių draugijos steigėja ir pirmininke, 1991–1992 m. Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės ir Vydūno lietuvių kultūros draugijos tarybos nare, buvo Karaliaučiaus-Kaliningrado krašto regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos viena iš įkūrėjų bei vietos lietuvių kultūros draugijos „Birutė“ atkūrėjų, draugijos laikraščio „Naujoji aušra“ redaktorė ir leidėja.  Jos pastangomis nemažai Karaliaučiaus srities lietuvių vaikų buvo perkelti į Vilniaus Lietuvių mokyklos vidurinę mokyklą.

Savo  patirtį ji aprašė  knygoje „Godų duženos tikrovėje“ (2011), taip pat išleido poezijos ir prisiminimų knygą „Brydė per gyvenimą“ (2012), straipsnių ir publikacijų rinktinę „Tarp dviejų krantų“ (2019).

V.Vasiliauskienė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2007) ir Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Vyriausybės Aukso Garbės ženklu „Už nuopelnus“ (2019) 2020 m. jai buvos suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas.

 ——-

Su saulės patekėjimu pažadina mane karvių „mū“. Pribėgu prie lango pažiūrėti, kas ten, žemai, dėstis. Po naktinių orgijų vieni šlitinėdami grįžta namo, prisiminę juos turį, kitas veda baltu raiščiu apvyniota galva draugą. Arba Naujojoje (dab. Timiriavez). Rytas. Ant suoliuko susėdusios kelios moterys platina „naujienas“, grįžtu atgal – jos vis dar ant suoliuko.

Kai grįžtu į trečiaukštį, ir čia ne ką geriau. Krosnis gražuolė šalta.  Kambaryje lauko temperatūra. Krenti į patalą, per naktį nosis apšarmoja, keliesi, lyg kristum į ledinį vandenį. Keista, bet nė mintelė nedingtelėjo, kad reikia  bėgti iš čia. Niekas manęs čia neatvarė, atėjau pati savo noru. Kažkas nuo ryto iki vakaro vedė mane tuo keliu, lyg diegė – taip reikia. Nesidomėjo mano gyvenimo sąlygomis nei mokyklos vadovybė, nei valdžia.

Penkerius metus ištesėjau rudens darganas ir purvą, žiemos šalčius. Buvo visko. Pareinu nugalėjusi 10 kilometrų šlapiais batais ir permirkusiomis kojomis. Atsikratai jų.  Kas iš to? Kur išdžiovinti? Krosnis lyg juoktųsi iš manęs ir mano naivių siekimų.

Kai grįžtu namo ir pamatau kieme krūvą malkų, nudžiungu, bet išgirstu – ne tau. Ir taip daugelį kartų. Vieną kartą matau: sėdi žmogus ant malkų rogėse ir laukia… pamintijau – ne tau. O žmogus prabilo, ir, sužinojęs, kad esu mokytoja, pasakė: „Čia jums“. Širdis šoktelėjo iš džiaugsmo. Iš kur, žmogau, kas tave čia atsiuntė? Mintimis kalbėjausi su savimi. Žmogus pasakė siųstas iš Šilutės. Padėkojau, o jis arkliui botagu ir nučiuožė. [ Vasiliauskienė V. Godų duženos tikrovėje, 2011, p. 17.]