Juozas Tininis – vyriausias iš penkių Juozo Tininio ir Uršulės Žemaitytės vaikų, gimė 1907 m. lapkričio 4 d. Reizgynės kaime, Panemunėlio valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Savarankiškai išmokęs pirmųjų gimnazijos klasių kursą, J. Tininis telankė tik paskutiniąsias gimnazijos klases. 1928 m. sėkmingai baigė Rokiškio gimnaziją ir įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą. 1936–1944 m. dirbo Joniškio gimnazijos lotynų ir prancūzų kalbų mokytoju.
„1935 m. baigiau Lietuvos Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Studijų kryptis – lotynų, graikų kalbos, klasikinė literatūra ir pedagogika. Pagrindinis specializacijos dalykas – lotynų kalba, literatūra ir pedagogika. 1938 m. vasaros semestre studijavau prancūzų literatūrą Nansi universitete Prancūzijoje. 1945–1947m. studijavau pasaulio literatūrą Tiubingeno universitete Vokietijoje. 1960 m. lankiau Vienos universitetą Austrijoje, kur gilinau savo klasikinių kalbų žinias. Prieš penkerius metus studijavau „kalbą ir tartį“ Los Andželo koledže, Kalifornijoje. Skaitau, rašau, verčiu lotynų ir graikų kalbomis. Be to, kalbu, rašau ir verčiu vokiečių, prancūzų, anglų, lietuvių ir esperanto kalbomis“, – rašė J. Tininis savo autobiografijoje. 1944 m J. Tininis emigravo į Vakarus, gyveno Vokietijoje. 1949 m. išvyko į Australiją ir ten gyveno iki 1954 metų.
1954 m. persikėlė gyventi į Ameriką, Los Andželą, kur gyveno iki gyvenimo pabaigos.
Nuo 1954 m. dirbo „Lietuvių dienų“ literatūros redaktoriumi Los Andžele, priklausė Dailiųjų menų klubui.
Pirmoji knyga išeivijoje išleista Čikagoje, Terra leidykloje1957 metais. Tai – „Sužadėtinė“, kaip sakė pats autorius, „trumpų istorijų kolekcija“.
O Australijoje, „Tėviškės aidų“ laikraštyje poetas, žurnalistas. Juozas Almis Jūragis 1957 m išspausdino straipsnį „Juozo Tininio novelės“. Jame jis rašė:
„Juozas Tininis yra rašytojas estetas, ieškąs savo kūriniuose gėrio ir grožio vertybių. Dėl to jo kūriniuose pasirodo žmonės, kuriantys grožį: šokėjos, skulptoriai, kurie kūnui ir medžiagai suteikia tobulas grožio formas. Bet ir paprastieji žmonės su savo žmogiška nesugadinta prigimtimi: meile, ištikimybe, pasiaukojimu iškelia gėrio pradus ir įsilieja į bendrą didelę ir gražią gėrio giesmę. Juozo Tininio stilius yra klasiškas, aiškus ir paprastas. Kalbėdami apie J. Tininį ir jo pirmąją knygą, galime drąsiai pasakyti, kad jis yra tikras savaimingas kūrėjas. Būdingiausi J. Tininio savaimingumo ir originalumo bruožai yra skaidrus religingumas, pagarba kitiems dalykams ir žavinga egzotika.“
1970 m. Čikagoje, leidykla „Lietuvių knygos klubas“ išleido J. Tininio romaną „Dailininko žmona“.
Amerikos lietuvis poetas, kritikas, spaudos darbuotojas Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, rašydamas 1971 m. kovo mėn. 9 d.straipsnį į JAV lietuvių katalikų laikraštį „Darbininkas“ romaną apibūdino kaip „lietuvio tragediją Australijos žemyne“. Jis rašė: „Tai vienos meilės istorija, papasakota pirmuoju asmeniu. Būdamas iš esmės kalbininkas, graikų kultūros žinovas, autorius ir į savo romaną yra įnešęs tų bruožų. Užtinki čia ir senos gyvenimiškos išminties, ir australiško gyvenimo papročių bei gamtos pavaizdavimo.“
1970 m. „Nidos“ knygų leidykla Anglijoje išleido novelių rinkinį „Nuskandintas žiedas“, kurį sudaro 15 trumpų novelių.
J.A. Jūragis Australijos leidinyje „Mūsų pastogė“ 1971 m. rašė: „Retai kuriam išeivijos rašytojui pasiseka taip beveik iš karto išleisti dvi knygas, kaip rašytojui Juozui Tininiui, kuris, sukaupęs nemažai kūrybinės ugnies, pernai išleido romaną „Dailininko žmona“ ir čia aptariamą novelių rinkinį „Nuskandintas žiedas.“
1971 m. vasarą J. Tininis susiruošė atostogauti. Ruošėsi važiuot pailsėti.
„Rugpjūčio 1 d. rašytojas Juozas Tininis buvo pakilios nuotaikos. Pradėjo 4 savaičių atostogas. Tuo džiaugsmu su ne vienu dalinosi. Vis pridurdamas kartojo, kad norįs pasilsėti, norįs kur nuvažiuoti, ką nuostabesnio pamatyti ir tuo pasidžiaugti. Šeštadienį buvo dalyvavęs literatūros vakare Santa Monikoje kartu su svečiu poetu Antanu Gustaičiu iš Bostono. Rašytojams buvo graži proga pabendrauti. Rytojaus dieną, sekmadienį, vėl subuvimas: Dailiųjų menų klubo susirinkimas D. ir B. Mackialų naujuose namuose. Karu su popietės svečiais A. ir Aleksandra Gustaičiais ir Juozas Tininis jau buvo tartum tik svečias, nes mintimis gal jau keliavo per gražiąją Kaliforniją. Tarė žodį kitą, ir niekas, o niekas negalėjo atspėti, kad ši popietė klubo narių tarpe jau paskutinė… Sekančią dieną, pirmadienį, [1971 m. rugpjūčio 2d.] tuoj po vidudienio, dar atgrąžinęs kai kam paskutines korektūras, išriedėjo į pajūrį ir patraukė šiaurės link.<…> Deja… Už 200 mylių nuo Los Angeles, netoli San Louis Obsipo, kita mašina, valdoma jaunuolio, atvažiuojanti iš priekio, dviejų krypčių kelyje visu greičiu trenkė į jo mašinos šoną… Smūgis buvo baisus, mirtinas. Smūgis į galvą, ir vairuotojas, Juozas Tininis, buvo negyvas. Kiti, jo mašinos ir į jį trenkusios, keleiviai buvo sužeisti“, – rašė V. Prižgintas. Netekome Juozo Tininio // Lietuvių dienos, 1971, rugsėjis Nr. 7 (216 ), p. 7-9.
Knyga, kurią po J. Tininio žūties išleido „Lietuvių dienų“ leidykla – „Laiškai Andromachai“. Išleista ji buvo 1973 m., minint 2-ąsias rašytojo žūties metines. Knygą iliustravo Alfonsas Docius, kuris 1973 m. gegužės mėnesį mirė. Taigi, knygos pristatymas pagerbė abiejų išėjusiųjų Anapilin atminimą.
„Ši knyga yra iš tiesų Tininio bičiulio Bernardo Brazdžionio pastangų vaisius, sudarytas iš dviejų dalių: vienuolikos laiškų Andromachai ir rašytojo Alter Ego – Tininio išverstų pasaulinės poezijos, prozos ir gilių minčių rinkinėlio“.
Po rašytojo žūties žurnalo „Lietuvių dienų“ redaktorius ir geras J. Tininio bičiulis B. Brazdžionis rūpinosi archyvo išsaugojimu. Archyvą nuo 1971 m. išsaugojo iki 1993 m., kada grįžęs į Lietuvą jį sugrąžino į gimtąjį kraštą. Kadangi velionis testamento nepaliko, tai po jo žūties buvo suskubta greitai išparduoti visą turtą. Kiti bičiuliai taip pat rūpinosi J. Tininio kūrybos išsaugojimu.
Noros Kulpavičius – Kanados lietuvių žurnalo „Moteris“ redaktorės rūpestingas laiškas B. Brazdžioniui, rašytas 1972 metais.
„Gerb. Redaktoriau,
Tik dabar gavusi paskutinį LD [žurnalas „Lietuvių Dienos“.] numerį pastebėjau, kad renkate J. Tininio raštus. Galbūt jūs jau turite, bet aš siunčiu turimus poezijos vertimus. Pataisymai yra daryti J. Tininio. Taip pat „Moters“ žurnaluose 1959 nr. 3 ir 1960 Nr. 2 yra spausdinti Sarajini Naidu eilėraščiai ir straipsnis apie A. Achmatovą.
Š. m. „Moters“ 1 mėn. bus išspausdintas J. Tininio straipsnis apie Autosugestiją, kurį gavau prieš nelaimingą atsitikimą. Taip pat vienas eilėraštis, verstas iš graikų kalbos. Kai tik atspausdinsime tuoj atsiųsime.
Su geraiusiais linkėjimais, daug sėkmės geram darbe
Nora Kulpavičienė“.
J.Tininio archyvas, kurio tik dalis 1993 m. sugrįžo į gimtąjį kraštą, yra saugomas Rokiškio krašto muziejuje.
Rankraščiuose yra išlikę tekstų, sakytų literatūros vakaruose, susibūrimuose ir kitur. Vienas iš jų vadinasi „Malonūs šio vakaro dalyviai“ , kuriame pristatoma išeivijos rašytojos, poetės, pedagogės Elenos Tumienės (JAV) eilių knyga „Karaliai ir šventieji“. Taip pat yra recenzija (mašinraštis) poeto, gyvenusio Anglijoje, Londone Vlado Šlaito poezijos knygai „34 eilėraščiai“. Beje, knyga buvo išleista Bostone 1967m. Mašinraštyje- recenzijoje Juozas Tininis rašo:
„Vladas Šlaitas yra vienas iš pačių lietuviškiausių mūsų poetų. Jis dar tebealsuoja lietuvišku oru ir tebevaikšto lietuviška žeme. <…> Ontologiniai ir egzistenciniai gyvenimo prasmės klausimai neduoda autoriui ramybės. Jis sprendžia juos išmintingai tarsi teologas. Užtat ir jo stilius primena Šventraštį.“
Nemažą archyvo dalį sudaro J. Tininio vertimai. Tai R. Tagorės, S. Naidu, moderniosios graikų literatūros autorių ir kt.
„Tininio vertimai žymiai praneša jo laiškus. [Turima galvoje „Laiškai Andromachai“. Aut]. Gerai atrinktu žodžiu jis sugeba paliesti lyros stygas ir originalui duoti gražią, skambią lietuvišką eilutę. Vertimuose atsiskleidžia jo platus dėmesys moderniai pasaulinei literatūrai.
Ypač veringą pluoštą sudaro eilėraščiai, išversti „Iš naujosios graikų literatūros“.
Tininis turėjo ypatingą skonį gerai poezijai. Jo atranka pasigėrėtina.“
Taip straipsnyje po autoriaus žūties rašė poetas, rašytojas, kultūros veikėjas Pranas Visvydas (tikr. Višomirskis), (JAV).
Vietoj epilogo – laiško ištrauka iš knygos „Laiškai Andromachai“ ir R. Tagorės teksto vertimas iš mašinraščio-rinkinėlio „Pilnėjantis mėnuo“.
„Trečias laiškas.
Miela Andromacha,
Aš vis dar tebegalvoju apie paskutinį mudviejų susitikimą, kuris buvo toks trumpas, kad mano širdy liko, deja, dar daug tau nepasakytų žodžių. O tavo pačios žodžiai, ištarti atsisveikinant, dar tebeaidi mano sielos labirintuose kaip lakštingalos giesmė, paskutinį kartą girdėta alyvų krūme prie gimtųjų namų, iš kurių negrįžtamai išklydau į pasaulį, kai mano tėvo sode žydėjo visos obelys.
Tu, Andromacha, mano sieloje stovi ant gražiausio pjedestalo, pilna išminties ir rimties kaip deivė Minerva. Mano mintys nuolat skrieja apie tave nelyginant planetos apie saulę.
Ar tau nenusibodo vienuolyno sienos, Atlanto pakrančių drėgmė vasaros metu ir erzlus šaltis žiemą? Kodėl tau kęsti šias klimato išdaigas, jeigu pas mane, prie Pacifiko vandenų, galėtum džiaugtis amžinu pavasariu? Aš nežinau, kas tave taip laiko tame vienuolyne? Juk nemažiau galėtum Dievą mylėti ir būdama pasaulyje. Nusiimk savo habitą ir važiuok pas mane į Kaliforniją. Vakarais aš užvešiu tave ant Holivudo kalnų, kur pro palmių viršūnes sveikins tave žvaigždės, pavydėdamos man laimės būti šalia tavęs. Dienomis tave lepinsiu Malibu pajūryje, kur saulė padarys iš tavęs Sulamitą, rudesnę už tą, kurios kadaise taip geidė karalius Salomonas. „Atvyk!” šaukia tave margas kaktusas iš Hundstington sodų. „Atvažiuok!“ šnabžda bugenvilijos prie mano lango. Ne, tai ne margas kaktusas šaukia tave, bet mano širdis; ne bugenvilijų krūmas šlama, bet mano ilgesys.
Hektoras.
R. Tagorė. „Pilnėjantis mėnuo“.
Galas
Man laikas vykti, motina: aš vykstu.
Kai blankstančioje vienišos aušros tamsoje tu ištiesi savo rankas į savo kūdikį lovutėje, aš sakysiu: „Kūdikis ne čia .“ Motina, aš išvykstu.
Aš virsiu švelnyčiu oro trauksmu ir glamonėsiu tave; aš virsiu bangytėmis vandeny, kai tu maudysies, ir nuolatos tave bučiuosiu ir bučiuosiu.
Audringą naktį, kai lietus pliauškins ant lapų, tu girdėsi mano šnabždesį sano lovoje, ir mano juokas įlėks su žaibu pro atvirą langą į tavo kambarį.
Jei tu gulėsi ir nemiegosi, galvodama apie savo kūdikį iki vėlyvos nakties, aš tau dainuosiu iš žvaigždžių: „Miegok, motina, miegok.“
Klaidžiojančiais mėnesio spinduliais aš įsivogsiu į tavo lovą ir ilsėsiuos ant tavo krūtinės, kai tu miegosi.
Aš pavirsiu sapnu ir pro mažą tavo akių angelę nuslysiu į tavo miego gelmes; o kai tu pabusi ir išgąsdinta dairysies aplink, kaip žėrįs švitulys, aš vėl išspruksiu į tamsą.
Kai didelėje pujos šventėje susirinks kaimynų vaikai ir žais aplink namus, aš susiliesiu su fleitos muzika ir visą dieną tvaksėsiu tavo širdy.
Brangioji tetulytė ateis su pujos dovanomis ir paklaus: „Sese, kur mūsų kūdikis?“ Motina, tu jai švelniai atsakyk: „Jis yra mano akių lėliukėse, jis yra mano kūne, jis yra mano sieloje“.
Parengė muziejininkė-archyvarė Vilė Sarulienė
