Rokiškio krašto muziejuje eksponuojama konceptualios juvelyrikos ir objekto paroda „NamasNamai“ – tai mano kūrybinio kelio apžvalga. Stimulų kurti suteikia viskas, kas mane supa: gamtinė aplinka, istorinės patirtys, prisiminimai, žaidybinės asociacijos, žmonės… Mano kūryba – nuoširdi, nepataikaujanti, kartais net nepatogi, gal per drąsi, tačiau tikrai nepaliekanti abejingų.

Trumpa mano biografija. Vaikystę praleidau Pamario mieste – Šilutėje. Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus dailės akademiją, kur įgijau bakalauro ir magistro laipsnius. Dar studijuodama surengiau ne vieną parodą. Vėliau mano darbus buvo galima išvysti ne tik Lietuvos miestuose: Telšiuose, Vilniuje, bet ir Latvijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, JAV. Emigravusi į Norvegiją, tapau šios šalies Amatų dailės sąjungos nare. Kurį laiką pagyvenusi svečioje šalyje, grįžau į savo gimtinę, tačiau ryšių su Norvegija nenutraukiau. 2015 m. gavau Norvegijos kultūros ministerijos stipendiją projektui „Nature as a Toy“ („Gamta kaip žaislas“). Lietuvoje kuriu, rengiu parodas ir dalyvauju meniniame, kultūriniame gyvenime. Šiuo metu savo gyvenimą sieju su Rokiškio kraštu.

Parodos pristatymas. Išvysite 2005–2019 m. įvairiose šalyse sukurtus kūrinius. Šie darbai – tai mano projekto „Gamta kaip žaislas“, kuris pirmą kartą buvo demonstruojamas 2016 m. Norvegijoje, tąsa. Tik ši paroda išeina iš gamtos ribų – juk mūsų gyvenimus lemia ir asmeninės patirtys, socialiniai ryšiai, prisiminimai, nusistovėję stereotipai ir pan. Visa tai ir atspindi pavadinimas –„NamasNamai“.

Pirmiausia noriu akcentuoti, kad juvelyrika šiandien tampa poetiniu objektu, pasakojančiu savitą istoriją ar skleidžiančiu tam tikrą žinią. Ištrynus griežtas ribas tarp objekto, funkcionalumo ir konceptualumo, atsiranda netikėti ir unikalūs juvelyriniai meno kūriniai. Jiems suteikiama ne tik funkcinė paskirtis, bet ir socialinė įkrova, atspindinti mūsų beprasmišką vartotojiškumą.

Kurdama eksperimentuoju su medžiagomis, savo ir aplinkinių stereotipų paremtais įsitikinimais, nevengiu nepatogių, dviprasmiškų momentų. Pavyzdžiui, išdirbtą kiaulės pūslės lakštą padengiu auksu; stručio kiaušinis, kuris Brazilijoje – gyvybės, vilties ir nekaltumo simbolis, man asocijuojasi su margučiu. Naudojamos medžiagos ir daiktai turi ir emocinio bei simbolinio krūvio, priverčia atsigręžti į praeitį, prisiminimus, kartais net primena mūsų pačių kūno sandarą (šlapimo pūslė, kiaulės žarnos…). Įterpus šiuolaikinius elementus: organinį, stiklą, interneto kabelio laidus, kūriniams suteikiamas modernus vaizdas, keliantis įvairių jausmų ir asociacijų.

Kviečiu Jus tapti ne tik lankytoju, bet ir parodos dalyviu, kuriančiu, klausiančiu ir žaidžiančiu.

Pagarbiai
Karina Kazlauskaitė