Paroda apie PIENĄ istorijoje, kultūroje, mene ir moksle

Švenčiant Europos muziejų naktį ir Rokiškio dvaro pieninės šimtmetį, atidaryta paroda PIENAS.

Pienas yra kažkas, ką mes visi žinome. Tai skystis, dėl kurio turime tvirtą nuomonę ir ryškius prisiminimus. Mūsų santykis su pienu svyruoja nuo malonumo iki pasibjaurėjimo. Tai visada yra tam tikras besikeičiantis asmeninis pasirinkimas nulemtas socialinio ir ekonominio konteksto, kultūrinės tradicijos, istorijos suvokimo, saviraiškos.

Parodos ekspoziciją kuria objektai iš įvairių Lietuvos muziejų rinkinių, meno kūriniai iš galerijų, Rokiškio bendruomenių kūryba, Dailės akademijos Telšių fakulteto studentų darbai bei tarpdisciplininio meno kūrėjų sukurtos instaliacijos. 

Instaliacijos yra retas reiškinys Rokiškio kultūriniame gyvenime, todėl menininko Mindaugo Gapševičiaus ir bendraautorių Mark Eckstrand, Lauros Kaminskaitės, Antano Gerliko (stiklas), Antano Gerliko, Kotrynos Butautytės  (parodos architektūra) kūrinys „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ yra išskirtinis įvykis.

Ši instaliacija kviečia lankytojus tyrinėti sudėtingus ryšius tarp pasirinktų mikroorganizmų, jų aplinkos ir žmogaus kaip šeimininko. Gilesniu lygmeniu ji skatina apmąstyti tarpusavio įtaką tarp mikrobinio gyvenimo ir mūsų pačių biotos – kaip mikroorganizmai formuoja mūsų sveikatą ir kaip, savo ruožtu, mūsų kūnai ir elgsena veikia juos. Paroda taip pat kviečia susimąstyti, kaip šie mikroskopiniai gyviai gali daryti įtaką mūsų estetinei patirčiai ir gyvenimo suvokimui. Instaliaciją sudaro keturi tarpusavyje susiję kūriniai, kiekvienas iš jų nagrinėja temą iš skirtingos perspektyvos. Video filmas Mikroorganizmai ir jų šeimininkai pristato vartotojo, mokslininko ir menininko požiūrius, išryškinančius mikroorganizmų vaidmenį kultūroje ir kasdieniame gyvenime. Stikliniai indai pristato mokslinį jogurto fermentacijos metodą, suteikdami galimybę iš arti pamatyti mikroorganizmų sukeltus pokyčius. Mano bendradarbiavimas su bakterijomis popieriaus gamyboje kviečia lankytojus aktyviai įsitraukti – tai darbas su „pasidaryk pats“ laboratorija, įrankių rinkiniu, vaizdo pamoka, instrukcija ir nuolatinėmis dirbtuvėmis, leidžiančiomis tiesiogiai dirbti su mikroorganizmais ir patirti jų transformacinį potencialą. Galiausiai dirbtuvės Kaip suasmeninti jogurtą? kviečia dalyvius izoliuoti vieną mikroorganizmą, paruošti jam tinkamą terpę, rūpintis jo augimu ir galiausiai jį suvartoti – tai įtraukianti simbiozės patirtis tarp mikroorganizmo ir žmogaus.

Visi kūriniai kartu siūlo daugiasluoksnę sensorinę kelionę po dažnai nematomą, tačiau esminį mikropasaulį, kuris palaiko ir formuoja mus.

Olfoktorinio meno atstovė Rasa Staskonytė pieno temą nagrinėja meninėje instaliacijoje „Memento te ad lac scatebant…“

Egzistencializmo apmąstymuose dažnai keliami klausimai: kas pirmas, kas anksčiau, kokie yra esminiai išlikimo principai, kas buvo prieš viską?.. Kokia yra išlikimo, išgyvenimo svarbiausia sąlyga?

Naujos gyvybės pradžia gamtoje visada yra molekulė. Molekulės ir judėjimas – naujos gyvybės pradžia. Tiesiog judėjimas… Judėjimo dėka užsimezga gyvybė. Bet nepakanka „užsimegzti“, norint išlikti – teks pasistengti. Taigi, judėti teks ir pačiam… Nors kažkaip, kažkokiu būdu. Judėjimo vektoriui reikalingi du taškai: A ir B. Taškas A yra jau savaime, gimei ir startuoji. Taškas B yra sekanti, gyvybiškai svarbi baltymo forma, žmogui šiuo atveju – pienas, jo baltymai su visa armija mikroelementų. Naujai gimę praktiškai visada siekia instinktyviai išgyventi. Pavyzdžiui, tik gimęs kūdikis, skausmingai įkvėpęs oro, vykdo sekančią išgyvenimo sąlygą – surasti maisto. Kūdikis uoslės pagalba juda pieno kvapo link. Jo judėjimo vektoriui vadovauja galingas pojūtis – uoslė. Uosdamas pieno molekules, žmogus pirmomis gyvenimo akimirkomis instinktyviai juda, lyg vedinas hipnotizuojančio balso: „Atmink, kad šliaužti pieno link…“ Tuo metu gimdyvės pieno liaukos, stimuliuojamos oksitocino, auga ir pučiasi, besiruošdamos tapti išgyvenimo vektoriaus B tašku. Šiuo momentu tikėtina, kad abu – tiek kūdikis, tiek motina – yra nesąmoningos būsenos, bet yra neįtikėtinai aktyvūs vedini instinktų…

Man pienas – tai pirmapradis žmogaus maistas. Viskas atrodo paprasta, esminė išgyvenimo sąlyga: motina turi galvoti, kaip pienas auga jos krūtyse, taip stimuliuoja oksitociną, jo dėka auga ir dauginasi pieno molekulės, o kūdikis pasiekia pieno gavimo šaltinį. Tad, mąstant filosofiškai, peršasi išvada: kad išliktum gyvas, reikia visų pirma GALVOTI, o paskui kažkaip judėti pasitikint instinktais. Jei neturi jėgų, tiesiog šliaužk… Kur? PIENO link…

Instaliacija tiesiogiai atspindi momentą dar prieš gimimą, kai abu išgyvenimo užduoties dalyviai ruošiasi svarbiausiam gyvenimo įvykiui – gimimui ir jo tąsai. Motina kontempliuoja mintyse, kaip auga pieno molekulės jos krūtyse, o embrionas programuoja save pirmajai užduočiai: „Memento te ad lac scatebant…“ (iš lotynų k. „Atmink, kad šliauži pieno link“).

Taigi atmink, kad ir Tu „šliaužei pieno link“.

Perkeltine prasme – sunkiu gyvenimo momentu, kai galvojame, kad neturime jėgų išgyventi, prisiminkime, kad pakanka tik „Memento te ad lac scatebant…“

Savotiškai Pieno temą interpretavo Dailės akademijos Telšių fakulteto studentai Marija, Augustinas, Gabija ir Teofilė.

II kurso skulptūros studentas Augustinas Milašius parodai pateikė kūrinį nostalgišku pavadinimu „Lik sveika, vaikyste“, kuriame iš akmens anglies pagaminti namukai sudėti ant apdegintos pušies kelmo. Augustinas sako: „Augau kaime nežinodamas kas yra parduotuvės pienas. Sėsdavau ant dviračio ir po penkių minučių privažiavęs paskutinę kaimo gryčią jau kraudavau į drobinį maišą šviežią, dar šiltą pieno stiklainį. Tuos tris litrus dar reikdavo į kalną užvežti… Šiandien tas kalnas nebeatrodo toks didelis, o karvės kaime su žiburiu nebepamatysi. Juk šiais laikais viską galima parduotuvėje nusipirkti. Tik tušti, pakrypę tvartai beliko, kasmet vis giliau lendantys į žemę. O vietoj karvių mūkimo – vėjai švilpia.“

Augustinas Milašius, „Lik sveika, vaikyste“

Būsimos juvelyrės Marijos Zavackytės vario miniatiūra „Melžėja“ taip pat kalba apie gyvensenos pokytį:

Senovėje egzistavęs melžėjos vaizdinys šiais laikais, kuomet Lietuvos kaimai smarkiai suirę, jau yra išnykęs. Dabar, kai ūkiai plečiasi, retas kuris žmogus augina gyvulius sau, o ne komerciniais tikslais. O ir karvių melžimą yra perėmę įvairūs agregatai. Taip efektyviau, greičiau, patogiau. Tačiau ši nuolatinė technologinė pažanga atima ir kažką labai svarbaus. Intenciją. Sukūriau šį darbą norėdama atkreipti dėmesį į tai, kad dėl visa ko industrializacijos prarandame anksčiau buvusių kasdienių darbų grožį ir sąmoningumą, kuris ateina per mūsų pačių rankomis atliekamą veiksmą.

Melžėjos figūra stipriai susijusi ir su karve, kuria ji rūpinasi. Melžimas – santykis tarp žmogaus ir gyvūno, kuris glaudus dėl abipusio prieraišumo. Moteris rūpinasi gyvuliu, jį šeria, vadina meiliais vardais ar pakaso tarpuragę. Karvė mainais duoda pieno ir lyžteli ranką, atsiliepia šaukiama.

Pagalvojus apie melžėjas, galvoje iškyla stiprios moters vaizdinys. Ne tik stiprios, bet ir švelnios, ramios ir užtikrintos. Suvaldyti už save didesnį gyvulį reikia tvirtos sielos žmogaus ir tikrai ne silpnų rankų. Melžėjose regiu tikrą moteriškumą, kuris gražus savo stiprybe.

Tad šis darbas ir kalba apie tai. Apie kadaise dažnai sutinkamą melžėjos paveikslą, kuris lydėjo kone kiekvienų namų kasdienybę. Apie tai, kad būtent tose stipriose ištvermingose moteryse matau tikrąjį tautos grožį. Ir apie tai, kad tai, kas svarbiausia, randame čia pat, kasdienybės darbuose, prie kurių patys prisiliečiame savo rankomis.

Marijos Zavackytės vario miniatiūra „Melžėja“

Gabija Aliukonytė pristato „Prisiminimai: Iš Močiutės kaimo“. Darbas sukurtas ready-made (angl. gatavas) metodu. Tai fabrikinės gamybos daiktas, kuriam (kartais truputį modifikavus) suteikiamas meno statusas.

Tolumoj išryškėja siluetas. Susilenkusi figūra lėtai krypuodama artėja mūsų link. Rankose kaži ką laiko… Ankstų rytą išėjusi, pargrįžta močiutė. Ji grįžta su pilnu bidonėliu dar šilto, jaukumu kvepiančio pieno. Mano sesės ir mano apsimiegojusios akys regi visa tai pro virtuvės langą, kur saulės spinduliai žaidžia ir kuria raštus pro užuolaidas, taip pat kadaise kurtus.

Gabija Aliukonytė, „Prisiminimai: Iš Močiutės kaimo“

Teofilės Miglės Jovaišaitės ryškus darbas “So fetch!” (Digital, 3200 x 4000 px, 2025 m.) nukelia mus į 2000-uosius. Trys „rėkiančios“ afišos ironiškai žvelgia į marketingo eros Lietuvoje pradžią.

2000-tųjų stilistika turėjo ryškų identitetą, persmelkdama tiek madą, tiek sparčią technologinę raidą. Tai laikotarpis, kurį žmonės idealizuoja dėl savo autentiškumo, spalvotumo ir nuoširdumo. Šie pieno plakatai padaryti būtent pagal to meto reklamų stilių, bandant įtraukti madą, raštus bei remiantis specifinėmis 2000-tųjų reklamomis.

Teofilė Miglė Jovaišaitė, “So fetch!”

Be menininkų darbų, parodoje gausu objektų, atskleidžiančių Pieno temą politikoje, socialiniame gyvenime, pramonėje, tradicijoje, religijoje, mitologijoje.

Nuo grafikės Eglės Kuckaitės kūrinio „Saturnės pienas“, pasakojančio Suomijos mitą kaip elnė savo pienu išmitino žmogaus vaiką iki dievdirbio Liongino Šepkos drožinio „Šv. Mergelė Marija su kūdikiu“, kur kūdikio ranka įsitvėrusi krūties. Nuo 100 metų skaičiuojančių nuotraukų iš Kaune įkurtos draugijos „Pieno lašas“, kurios dėka buvo pasirūpinta pokario motinomis ir jų kūdikiais iki fotografijos iš Rokiškio dvare gyvenusių grafų Pšezdzeckių kasdienybės, kuriose jų vaikai, aprengti brangiu prancūzišku kostiumėliu, užfiksuoti stovintys prie dvaro karvių. Nuo R. Martinionio skulptūrų „Ledų valgytojos“ iki dailininko Laimono Šmergelio paveikslų „Šviežias pienas“ ir „Petriuko gimtadienis“, kuriame mes, rokiškėnai, įžvelgiame stambios Rokiškio pieno perdirbėjos prekinį ženklą.

Eglė Kuckaitė, „Saturnės pienas"

Paroda „Pienas“ nuo gegužės 17 d. iki rugpjūčio 31 d. Rokiškio krašto muziejuje.