Rokiškio krašto muziejus, vykdydamas Lietuvos kultūros tarybos ir Rokiškio rajono savivaldybės dalinai finansuojamą projektą „Renginių ciklas, skirtas dievdirbio Liongino Šepkos 110-osioms gimimo metinėms“ parengė Liongino Šepkos darbų parodą „Pasirašau arkitektas“. Paroda bus eksponuojama Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje nuo 2017 m. liepos 13 d. iki rugsėjo 3 d. Parodos pristatymas liepos 13 d. 17 val.
Šio projekto tikslas – įamžinti ir propaguoti Liongino Šepkos atminimą, puoselėti ir tęsti etnines kryždirbystės (įtrauktos į pasaulio nematerialaus paveldo sąrašą) tradicijas, skatinti medžio drožėjus drąsiau ieškoti naujų išraiškos priemonių, ugdyti kūrybiškumą, tuo pačiu išsaugant etnines tradicijas.
„Pasirašau –ARKITEKTAS“
„Kai gyvenau žemėje, tai gera ir linksma man buvo. Kvepia čia žemė, čiulba paukščiai, o aš drožiu visą dieną. Ir vis vienas. Tai ramu man buvo.“ – taip pirmą savo kūrybos dešimtmetį prisimena pandėlietis liaudies skulptorius Lionginas Šepka. Dešimtmetį L. Šepka kūrė keistus ir niekur nematytus statinius artimųjų atminimui ir vis kartodavo – buvau laimingas. Drožti pradėjo jau įžengęs į penktą dešimtį – 1950 m., mirus broliui Petrui, kurio namuose tuo metu gyveno. Lionginą pažinojusieji nuo vaikystės kalbėdavo: „Kitaip nėr, tik stebuklas. Jaunystėje gi nė kirviui koto nemokėjęs įtverti“. Nuo mažų dienų Lionginas nesibaidė darbo – piemenavo, pusberniavo, o paskum ir už berną ėjo. Tik kartą po šokių įvykus muštynėms Šepka gavo basliu per galvą. Ilgai sirgo. Po ligos visiškai pasikeitė. Neteko veržlumo, guvumo, už kurį anksčiau „girdavę ūkininkai“.
1932 m. L. Šepka iškeliavo iš savo gimtųjų apylinkių. Patraukė į Žemaitiją.
Aš prie brolio būdams, pradėjau svajoti,
Išvažiavau svietan sau laimės ieškoti.
Prie Žemaičių plento kūjį aš kilnojau,
Kad pritrūks sveikatos, niekad nebojau. (L. Šepka)
- Šepka stojo į sezoninių darbininkų armiją – skaldė prie plento akmenis. Iš pradžių buvo gerai, o paskum akmenskaldžiams ėmus domėtis keistu nekalbiu draugu, metė ir draugus, ir darbą. Išvaikščiojo Rietavo, Endriejavo, Laukuvos, Tverų apylinkes, buvo nuklydęs iki Veiviržėnų. Ar šios klajonės turėjo įtakos vėliau pasireiškusiam potraukiui kurti? Prieš aštuoniasdešimt su viršum metų, kai Lionginas blaškėsi po Lietuvą, medinių liaudies mažosios architektūros statinių dar buvo palyginti daug ir gimtojoje Rokiškio apskrityje, apie Kupiškį, apie Pandėlį, bet gausiausia jų buvo Žemaitijoje. Pakelėse, pamiškėse, upelių pakrantėse, kapinaitėse, sodybose stovėjo kresni koplytstulpiai, o jose – spalvotos skulptūrėlės. Matė jas ir stebėjo L. Šepka. Juo labiau, kad žemaičių šventieji buvo ypač puošnūs. Savo patronus žemaičiai aprengdavo drabužėliais, puošdavo kaspinais, karoliais. Tai iš pagonybės laikų atėjusios magijos liekanos, aukos, įžadai, lemiantys žmogaus likimą. Buvo sakoma: „Kateij netor pri sava nomų šventų dąktų, api tus liob rokuot – gyven so biesu. Kožnuo sodybuo liob stovietė koplyčelė a kryžios.“ „Eidavau šventom dienom su Mikėnu Endriejavan, Rietavan. „Lionginai, žiūrėk“, – pagrįžtu, ogi šventas Jurgis ar šventas Jonas. Pamisliji, kad čia gražiai padirbtas, o šiaip nedomavaus.“ – tie įspūdžiai vėliau menininko kūryboje įgavo visai kitus pavidalus.
Lionginas laiškų namo nerašė ir grįžti nesiruošė, bet giminės, sužinoję kur jis yra, parašė laišką, kuriame prašė parvažiuoti. Taip L. Šepka grįžo į Aukštaitiją, į Pandėlį. Apsigyveno pas brolį Petrą ant aukšto, nes jam vis norėjosi vienatvės, ramybės. Guli, būdavo, „atsiskyrėlis“ per dienas ant senos gūnios sudėjęs po galva rankas. Abejingas žvilgsnis seka kaip ant balkio voras audžia tinklą. Gyveno lyg pusiau sapne, o gal greičiau tik egzistavo. 1949 m. didelė nelaimė užgriuvo Lionginą. Ji ir pakreipė jo gyvenimą visai kita linkme. Tą rudenį mirė brolis Petras. Jei ne brolio mirtis, gal visą amžių L. Šepka būtų pratūnojęs ant gryčios kampininku. Per artimo žmogaus netektį gyvenimas dar kartą pasibeldė į jo širdį, pajudino iš nebylaus snaudulio. Atėjus 1950 m. pavasariui brolienė paprašė Liongino, kad sunertų iš berželių kryžių ant Petro kapo. „Apsiraudojo, atsinešė berželį, sunėrė, bet labai paprastą, – pasakojo brolienė, – man jo pagailo, sakau, jei nemoki, nedirbk.“ „Mėginsiu padaryti gražų“ – atsakęs. Tai buvo garsiausio XX a. dievdirbio L. Šepkos kūrybos pradžia.
Koks gražus drožinys išėjo, koks įspūdingas paminklas broliui, galima pamatyti Rokiškio krašto muziejuje, kur saugomi ir eksponuojami L. Šepkos darbai. Mediniai L. Šepkos dievai apvilkti švarkais, klumpėti ir basi, šventosios apgobtos kaimiškomis skaromis, joms į rankas įspraustos medinės knygos su lietuviškais tekstais. Vadovaudamasis vien savo fantazija ir menine intuicija, L. Šepka laisvai transformavo figūras, keitė realias daiktų ir jų dydžių proporcijas. Skulptūrų paviršių jis padengė labai turtingu ir originaliu, paties sukurtu augaliniu ir geometriniu ornamentu. Per trisdešimt metų L. Šepka sukūrė apie pusantro tūkstančio skulptūrų, kol 1985 m. nutrūko menininko gyvenimas.
Sunkus surasti objektyvių kriterijų intuicija paremtai liaudies menininko kūrybai vertinti. Paukščio giesmė nekritikuojama. Galima tik ją nuoširdžiai žavėtis arba abejingai praeiti pro šalį. Tokia yra L. Šepkos kūryba. Galima tik aptarti, kaip menininkas suvokė medžio specifiką, pažvelgti, kaip intuityviojoje jo kūryboje atsiskleidžia nacionalinis liaudies dailės charakteris, pasekti jo originalaus ornamento melodiją.
Kviečiame liepos 13 d. 17 val. į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda), į parodos iš Rokiškio krašto muziejaus fondų „Pasirašau – Arkitektas“ pristatymą. Susipažinsite su Liongino Šepkos darbais, gyvenimo akimirkomis, pažiūrėsite 1972 m. Lietuvos kino studijos sukurtą filmą „Pasirašau – Arkitektas“ (režisierius Rimtautas Šilinis).
Rokiškio krašto muziejaus muziejininkė Ingrida Kujelė
Tekste remtasi menotyrininkės Zitos Žemaitytės knyga „Lionginas Šepka“ Vilnius, 1984. p. 47.
