Vilniaus paveikslų galerijoje nuo liepos mėn. veikia paroda „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“, kurioje rodomos dvaro vertybės, saugomos Rokiškyje, Kaune ir kitur.

Vilniuje eksponuojamos kolekcijos pagrindą suformavo grafas Konstantinas Tyzenhauzas (1786–1853), Pastovyse (dab. Baltarusijos teritorija) įkūręs paveikslų galeriją ir ornitologijos kabinetą. Jis savo meno kolekciją surinko keliaudamas ar buvodamas užsienyje įvairiais laikotarpiais. Jo žentas istorikas Aleksandras Pšezdzieckis (1814–1871) rašė, kad K. Tyzenhauzas kūrinius rinkęs „net degant pabūklų ugniai Monmartre, Paryžiuje“. Su Prancūzija K. Tyzenhauzą siejo tai, kad jis dalyvavo 1812 metų kare, baigęs tarnybą kurį laiką ten gyveno.

Paroda  Vilniuje išlydima architektūros istoriko doktoranto Mariaus Daraškevičiaus paskaita „Rokiškio dvaro valgomasis: nuo Egipto iki Zakopanės“.  

Dvaro valgomasis – paprastai viena iš didžiausių ir svarbiausių patalpų rūmuose. Nenuostabu, kad šiai reprezentacinę funkciją turinčiai patalpai buvo skiriamas didelis dėmesys, o jos interjeras atspindėjo laikmečio aktualijas. Šioje paskaitoje bus pažvelgta į Rokiškio valgomojo kaitą XIX amžiuje.   

XIX a. pradžioje, po Napoleono žygių į Egiptą, hieroglifų rašto iššifravimo prasidėjo šiuolaikinės egiptologijos pradžia. Šie sensacingi įvykiai nebejotinai buvo aptariami ir Lietuvos aukštuomenės valgomuosiuose, todėl nestebina, kad labiausiai susidomėję egiptologija nusprendę valgomuosius puošti retour d’Égypte stiliumi. Toks egiptietiško stiliaus valgomojo interjeras galėjo būti ne tik miesto rūmuose, pavyzdžiui, Puslovskių rūmų Vilniuje valgomojo salėje (dab. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus), bet ir dvarų sodybose. 

1801 m. Ignoto Tyzenhauzo (1760–1822) statytų klasicistinių Rokiško dvaro rūmų valgomojo salėje sienas taip pat puošė egiptietiško stiliaus trompe l’oeil freskos. Apie sienų tapybos siužetą atskleidžia išlikusi XX a. pr. nuotrauka bei papildo kuklūs įrašai 1825 m. dvaro inventoriuje. Ši egiptietiško stiliaus sienų tapyba Rokiškio valgomajame išliko iki XX a. pr., tačiau po šimto metų jau nebeatrodė patraukli. 1905 m. Jonas Pšezdzieckis ėmėsi rūmų rekonstrukcijos, o įkvėpimo ieškojo buvusios Jogailaitiškosios valstybės turtingame paveldo lobyne. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Podhalės kalniečių, Zakopanės regiono, statybos ir meno vaidmuo atliko svarbų vaidmenį kuriant nacionalinę Jogailaitiškosios Lenkijos ir Lietuvos architektūros ir amatų judėjimo tendenciją. Vienas puikiausių visame Rytų Europoje Zakopanės interjeras buvo sukurtas Rokiškio dvaro valgomajame, kuris mažai pakitęs išliko iki mūsų dienų. 

Rokiškio dvaro valgomojo du interjerus – egiptietiško ir Zakopanės – skiria vienas šimtmetis. Ši vieno dvaro valgomojo interjero kaita vaizdingai atskleidžia kaip kito drąsus laisvo pasaulio piliečio smalsumas į tyliąją rezistenciją Rusijos Imperijos aneksijos metu, kuomet reikšti patriotinius jausmus dažnai būdavo drąsu.

M. Daraškevičiaus paskaita rugsėjo 13 d. 14 val. bus transliuojama gyvai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus facebook paskyroje. Kviečiame pasiklausyti!