1991-ųjų sausį Sovietų Sąjungai bandant jėga užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę, buvo parodytas tikrasis tautos ryžtas ir pasiaukojimas. Kruvinoji sausio 13-oji iki šiol mums giliai įstrigusi atmintyje. Tai buvo naktis, kai žmonės dainomis ir laisvės troškimu apgynė savo šalį.
Jėga, telkianti Rokiškio krašto gyventojus ginti laisvą tėvynės ateitį, buvo Sąjūdžio Rokiškio rajono taryba. Savivaldybės rūmuose veikė operatyvinis jos štabas, kur patekdavo visa svarbiausioji to meto informacija, kur buvo palaikomas ryšys su Aukščiausiąja Taryba. Sąjūdžio aktyvistų kvietimu sausio 12 d. (šeštadienį) 18 val. prie Rokiškio centrinio pašto į mitingą susirinko nesuskaičiuojama gausybė žmonių. Susirinko išreikšti savo valią, palaikyti teisėtą Lietuvos siekį išlikti laisvai.
Apie tai byloja daugybės liudininkų prisiminimai, apie tai randame ir rajoninėje to meto spaudoje. Pirmasis „Gimtojo Rokiškio“ numeris po kruvinųjų sausio įvykių pasirodė sausio 16 dieną (trečiadienį) – Nr. 5 (6477) su antrašte – „Sąjūdis gyvas, sąjūdis – vienijanti jėga!”. Rajono sąjūdžio tarybos nariai akcentavo, kad „Lietuvos kelias yra toks, koks turėjo būti… Šiandienos mūsų susitelkimas prie Nepriklausomybės lopšio – tai Baltijos kelio tąsa, mūsų vienybės išraiška. Tik tokį ginklą mes galime pakelti prieš tankus. Mūsų dvasinė ištvermė jau įrodė šio ginklo stiprybę.“ Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Lietuvos Vyriausybei rajono sąjūdiečiai išsiuntė telegramą, pranešdami, kad sausio 12-ąją į mitingą susirinkę tūkstančiai rajono gyventojų vieningai pritarė Respublikos vadovybės veiksmams ir išreiškė besąlyginę ištikimybę nepriklausomybės idealams. Telegramą užbaigė žodžiais: „Buvome, esame, būsime.“
Kita telegrama su Sąjūdžio Rokiškio rajono tarybos ir mitinguojančių rajono žmonių išsakyta pozicija skriejo į Maskvą tuomečiam TSRS prezidentui Michailui Garbačiovui. Joje griežtai reikalaujama: „Jūs, Nobelio Taikos premijos laureatas, privalote atšaukti žmogžudžius iš Lietuvos ir nesikišti į mūsų savarankiškos valstybės vidaus reikalus. Kaltiname jus dėl pralieto taikių žmonių kraujo.“
Sąjūdžio rajono taryba ir rajono savivaldybė kreipėsi į rajono gyventojus, kviesdama į Vilnių saugoti ir ginti parlamento. 23 autobusai nesutalpino visų norinčiųjų vykti. Tą naktį buvę sostinėje prisimena: „Mes išsirikiavome ginti įėjimą nuo Neries pusės. Visas pastatas buvo apsuptas atvažiavusiųjų autobusais, o už jų žmonės, pasiruošę nesitraukti nė žingsnio. Didžiulę nervų įtampą sklaidė muzika. Operatyvią informaciją apie padėtį Lietuvoje keitė „Armonikos“ ansamblio koncertas. O prie M. Mažvydo bibliotekos smagiai šoko jaunimas. Su rokiškėnais buvo ir „Gastautos“ ansamblio nariai.“
Paaiškėjus, kad sužeistųjų gelbėjimui reikia kraujo, Rokiškio Kraujo perpylimo skyriaus vedėjas J. Zibavičius per „Gimtąjį Rokiškį“ kvietė: „Labai prašau visų donorų bei kitų rajono gyventojų duoti kraujo, o įstaigų vadovus sudaryti sąlygas norintiems atvykti į kraujo perpylimo skyrių.“
Nepriklausomybė buvo paženklinta 14 žuvusiųjų krauju.
Garbė tiems keturiolikai, kurie ėjo parnešti Laisvės ir negrįžo. Garbė žuvusiam mūsų kraštiečiui Alvydui Matulkai.
Parengė Istorijos skyriaus vedėja Laima Skardžienė
