Dar XX a. pr. Lietuvos kraštovaizdį puošė kryžiai,  koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai su juose įkurdintomis šventųjų skulptūrėlėmis. Deja, laikas, gamtos jėgos negailestingai naikino turtingą kryždirbystės paveldą – 5–7 m aukščio kryžius, stogastulpius, koplytstulpius. Surinkti ir išsaugoti pavyko tik šių paminklų fragmentus, daugiausia šventųjų skulptūras. Paminklus ir šventųjų skulptūras iš medžio darė dievdirbiai. Rokiškio krašto muziejuje senosios lietuvių liaudies skulptūros kolekcija, kurią sudaro 168 eksponatai, kaupiama nuo XX a. trečiojo dešimtmečio. Tik  maža dalis muziejuje saugomų skulptūrų turi autorystę.  Vienas iš labiau žinomų dievdirbių buvo Karolis Dagys (1830–1922?). Dievdirbių kurti kryžiai, koplytstulpiai su šventųjų skulptūromis puošė sodybas, dirbamus laukus. Jie statyti ir atokesnėse, klaidesnėse vietose, kur kas nors buvo žuvęs, kur nejauku, kad apsaugotų žmogų nuo nelaimių. Muziejaus kolekcijoje daugiausia skulptūrų yra iš Rokiškio rajono, po keletą iš Zarasų, Kupiškio, Panevėžio ir Anykščių rajonų, 13 skulptūrų yra iš Žemaitijos. Fotografijose  – šventųjų skulptūrėlės, saugomos Rokiškio krašto muziejuje. Apie lemtį, ištikusią dievdirbių kurtus medinius stebuklus, Marcelijus Martinaitis rašė: „Šventųjų statulėles laukuose, kiemuose, kapinėse, šventoriuose plakė lietus, puolė kerpės, aižė laikas, daužė vandalai… Skilinėjo mediena, byrėjo dažai, trupėjo galūnės, rūdijo karūnos, bet gražėjo veidai, vis labiau panašėdami į tuos, kurie juos sukūrė ir kurie su jais kalbėdavosi, prašė sveikatos ir sėkmės, gero derliaus, amžinojo gyvenimo…  Dievukų akimis praregėjo lietuvių garbintas, šventu laikytas medis.“