Šiandien – Verbų sekmadienis – pavasario šventė, švenčiama paskutinį sekmadienį prieš Velykas. Daugelyje Europos šalių ši šventė vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų bažnyčios liturgijoje verbos šventinimas įvestas V amžiuje ir siejamas su Jėzaus Kristaus pergalingu įžengimu į Jeruzalę, kai žmonės mojavo jam palmių šakomis, mėtė jas jam po kojomis. Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius.
Verba užima svarbią vietą ir lietuvių liaudies papročiuose. Dalinamės pateiktais apie Verbų sekmadienį ir verbas fragmentais iš Kriaunų – Obelių apylinkėse (Rokiškio r.) 1980 m. vykdytos etnografinės ekspedicijos (RKMA F1, AP.6, B.61(3), p. 63-117).
Per Verbas šventino bažnyčioj verbas, ėglių. Ryte mušdavo vaikus su ėgliu. Paprastai mušdavo močia, sakydavo: „Verba lupa“. Pašventinę verbą, užkišdavo palubėn. Laikydavo metus. Po to sudegindavo. Verbą rūkydavo prie numirėlio. Rūkydavo, kai griausdavo. Kai kas dėdavo į mirusiojo pagalvę. (Ona Zulonienė-Trumpickaitė, g. 1895 m.).
Verbų ryte kas pirmas atsikeldavo, ėgliu lupdavo visus miegančius. Sakydavo: „Ne aš plaku, verba plaka“. (Marijona Skeivelienė-Kelečiūtė, g. 1921 m.).
Verbų dieną iš bažnyčios parsinešdavo pašventintų ėglių, verbų. Verbų ryte mušdavo jais vaikus, sakydami: „Verba plaka, ne aš plaku“. Ėgliu, verbomis rūkydavo gyvulius, paskui sudegindavo. Taip pat parūkydavo numirusius. (Zofija Novikienė-Sabaliauskaitė, g. 1903 m.).
Per verbą į bažnyčią nešdavo šventinti verbas, ėglių. Ryte su ėgliu mušdavo: „Verba plaka, ne aš plaku“. Katinukais (verba) rūkydavo avis, „geriau aviukai eis“. (Ona Sabaliauskienė-Valiulytė, g. 1909 m.).
Per verbas į bažnyčią nešdavo verbas ir ėglių. Su verba namuose mušdavo vaikus verbų ryte. Kai gyvulius varydavo laukan, juos parūkydavo verbom ir ėgliumi. (Elena Valiulienė- Kavaliauskaitė, g. 1903 m.).
Verbų dieną šventindavo verbas. Namuose jas džiovindavo ir, kai numirdavo žmogus, dėdavo graban. Laikydavo terboj palubėj verbas kelis metus. Verbų ryte ėgliais plakdavo vaikus. Sakydavo: „Verba plaka, ne aš plaku“. Kai susirgdavo vaikai, tai juos parūkydavo verbom. (Marijona Pašlienė-Galvelytė, g. 1912 m.).
Per verbas nešdavo į bažnyčią gėles, ėglių, verbų. Parnešę kišdavo pašalin. Ėglium rūkydavo gyvulius, kad sektųsi, nebūtų nelaimių, nesirgtų. Mušdavo vaikus Verbų ryte. Mušdavo tas, kas pirmas atsikeldavo. Sakydavo: „Verba plaka, ne aš plaku“. (Bronė Kavaliauskienė-Mickevičiūtė, g. 1909 m.).
Verbų dieną šventindavo verbas, ėglius. Parsinešę iš bažnyčios pakišdavo padungtėn (ant aukšto) ir laikydavo nuo perkūno. Verbų ryte mušdavo vaikus verbomis, tie bėgdavo. Sakydavo: „Verba plaka, ne aš plaku“. (Liuda Eigminienė-Skrebutytė, g. 1902 m.).
Verbų dieną į bažnyčią nešdavosi šventint verbas, ėglių. Ryte, kas pirmas atsikeldavo, tas mušdavo ir sakydavo: „Verba plaka, ne aš plaku“ . Verbas laikydavo už paveikslo. Kai kas numirdavo, tai šv. verbas susukdavo su skiedutėm ir dėdavo pagalvėlin. Kai kas sudegindavo šventintas verbas. (Liucija Katanauskienė-Kalvelytė, g. 1919 m.).
Verbų dienos ryte skubėdavo atsikelti. Kuris pirmas atsikeldavo, nuplakdavo. Plakdami sakydavo: „Verba plaka, ne aš plaku“. Į bažnyčią šventinti nešdavo ėglius, katinukus. Kai gyvulius varydavo laukan, parūkydavo verbomis. Jei mirdavo žmogus, verbas dėdavo pagalvėlin. (Emilė Tumėnienė-Krasauskaitė, gim. 1907 m).
Verbų dieną kas anksčiau atsikeldavo, prisilauždavo ėglių ir plakdavo, sakydami: „Verba plaka, ėglis duria iki Velykų dar nedėlia“. ( Marytė Danytė, g. 1942 m.).
Taigi, tradicinėje mūsų krašto verbų puokštėje – blindės šaka ir ėglis (kadagys). Gyvybingumo, vaisingumo, sveikatos ir apsaugos nuo blogio simboliai, apsaugantys gyvuosius, mirusiuosius, gyvulius, namus…
Mūsų protėviai tikėjo magiška medžių galia, ypač pirmųjų, parodančių gyvybės ženklus, taip pat visada žaliuojančių. „Verba plaka, ne aš plaku“ – magiškas veiksmas, prisilietimu perduodantis medžio vaisingumą, energiją, gyvybingumą, gajumą, apsaugą nuo blogio. Užgavėnių papročiais pažadinta gyvybingoji žemės jėga, sužadintas naujas gyvybės ciklas: tęsiasi žemės ir žmogaus kelionė į vešėjimą ir brandą…
