Stasiui Dauniui – 100

Spalio 14-ąją minime muziejininko, etnografo, poeto, buvusio Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriaus (1957–1966) Stasio  Daunio (1922–2011) 100-ąsias gimimo metines.

S.Daunys gimė 1922 m. spalio 14 d. Auksučiuose, Gruzdžių valsčiuje (dab. Šiaulių apskritis). 1944–1945 m. ir 1947–1949 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1945 m. pakviestas dirbti į Liaudies švietimo komisariatą muziejų skyriaus inspektoriumi muziejų reikalams. 1949 m. suimtas, iki 1956 m. kalintas Sverdlovsko lageriuose, 1956 m. reabilituotas. 1956 m. dirbo Panevėžio kraštotyros muziejuje, o 1957 m. atvyko į Rokiškį ir dirbo Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriumi.

Pradėjęs dirbti Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriumi, įkūrė  pirmąjį Lietuvoje skanseno tipo muziejaus skyrių.

Jo iniciatyva 1959 m. į šį skyrių iš Kupiškio rajono buvo atvežtas pirmasis etnografinias pastatas – klėtis. Vėliau buvo atvežti kiti statiniai, o paskutinysis, kluonas, – 1970 metais. Šiuo metu liaudies buities skyriuje iš viso yra septyni statiniai.

Pirmoji klėtelė, atvežta į Rokiškio kraštotyros muziejų

S.Daunys greit tapo žinomu Lietuvoje. Tai iliustruoja 1959 m. Radijo ir televizijos komiteto laidų atsakingojo redaktoriaus P. Petravičiaus kvietimas „pasisakyti prie mikrofono apie Rokiškio kraštotyros muziejų“.

S.Daunys buvo pakviestas į Rokiškio Liaudies teatro steigiamąjį susirinkimą, įvykusį 1959 m. balandžio mėn., kuriame buvo nuspęsta Rokiškio dramos kolektyvui (tuo metu kultūros namai buvo įsikūrę restauruotuose dvaro rūmuose) pirmajam Lietuvoje suteikti Liaudies teatro vardą.

S.Daunys – bene pirmasis muziejininkas pažinęs drožėją Lionginą Šepką. Būtent direktoriaus dėka L. Šepkos dirbiniai, pastarąjį 1961 m. išvežus į Didvyžių neįgaliųjų namus, buvo atvežti į Rokiškio krašto muziejų. Kaip jis pats rašė, o vėliau tą išsakė ir „Mokslinėje konferencijoje, skirtoje L. Šepkos 90-osioms gimimo metinėms“, „Kultūros vertybių kelias į muziejų nesibagia su jų pervežimu ir sukrovimu muziejaus sandėliuosna. L. Šepkos kūrinių muziejifikacija pilna to žodžio prasme plačiu mastu imta vykdyti 1967 metais. Tada muziejui vadovavo Algimantas Kvartūnas. Pribrendo būtinybė atlikti pilną drožinių apskaitą, atskiriant monumentaliuosius darbus nuo smulkiųjų bei paskirų, atsikartojančių detalių. 1967 m. dailininkė Anelė Žalytė ir buvęs muziejaus direktorius S. Daunys, tuomet jau dirbęs Rumšiškėse liaudies buities muziejuje, raštiškai pasiūlė Rokiškio kraštotyros muziejui ir kultūros ministerijai imtis l. Šepkos monumentaliųjų dirbinių montavimo darbų. Pasiūlymui buvo pritarta. Konkretūs darbai prasidėjo 1968 m. sausio mėn., o galutinai paminklai sumontuoti 1968 m. liepos mėnesį.“ L. Šepkos ekspozicija Rokiškio krašto muziejuje buvo atidaryta 1971 metais.

Iš kairės: Algimantas Kvartūnas (1942–1982) Rokiškio kraštotyros muziejaus direktorius ir Stasys Daunys (1922–2011) Liaudies buities muziejaus Buities skyriaus vedėjas prie Rokiškio kraštotyros muziejaus pastatų apie 1968 m.

S.Dauniui vadovaujant muziejuje sukaupta didelė liaudies buities interjero bei namų apyvokos daiktų kolekcija, buvo vykdomos archeologinės, etnografinės ekspedicijos. S. Daunys paskelbė straipsnių lietuvių liaudies kultūros (daugiausia pirčių istorijos), muziejininkystės klausimais, surinko daug kraštotyrinės medžiagos.

Surinko daug medžiagos apie audėjus Eleną (1920–2009) ir Juozą (1889–1979) Pipinius. Pipiniai į Pašilės kaimą atsikėlė gyventi XIX a. pab., kai būsimasis audėjas buvo dar mažas vaikas. Sužavėtas J. Pipinio gyvenimo istorijų, S. Daunys parašė apybraižą  „Stebuklai Pašilės kaime“.

1967 m. S. Daunys  buvo perkeltas dirbti į naujai kuriamą respublikinį Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. 1977–1982 m. Paminklų konservavimo institute dirbo etnografu-vyr. architektu.

Išėjęs į užtarnautą poilsį tęsė pradėtus pirčių tyrinėjimus, skaitė straipsnius mokslinėse konferencijose, spausdino juos įvairiuose leidiniuose.

2003 m išleido  knygą „Pirtis kaimo kultūroje“. Tai daugelio metų tyrinėjimo ir gilinimosi į pirčių papročius rezultatas.

Išleido poezijos rinkinius: „Šiaurės lyguma“ (1986), „Po troškimų medžiu“ (1993), „Kur beržai žali“ (1995), „Rugsėjo elegijos“ (1997), „Po šiaurės dangum“ (1999), „Spingsulė po dvyliktos“ (2000). 2009 m. išleido poezijos rinkinį „Jaunystė už grotų“, kuriame  publikavo lageryje iškentėtų metų kūrybą, iliustruodamas ją savo piešiniais.

Buvo  nevyriausybinės organizacijos „Nedėja“ leidžiamo literatūros ir kultūros almanacho „Nedėja“ vyr. redaktorius.

Mirė 2011 m. sausio 16 d., palaidotas Rumšiškių kapinėse.

Parengė muziejininkė-archyvarė Vilė Sarulienė