Gegužės 4-ąją švenčiama šv. Florijono – ugniagesių globėjo diena. Ši šventė Lietuvoje buvo minima iki Antrojo pasaulinio karo. Buvo tikima, jog šv. Florijonas sergsti nuo gaisrų, todėl jo skulptūros buvo statomos miestelių centruose. Atkūrus nepriklausomybę ši diena vėl tapo ugniagesių profesine švente.
1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, nepaisant ugniagesybos tradicijų, egzistavusių dar carinės Rusijos laikotarpiu, Lietuvos miestų ir savivaldybių laukė svarbi užduotis – organizuoti ugniagesių komandas iš naujo. 1921 m. rugsėjo 7 d. Rokiškio apskrityje buvo suformuotos pirmosios – Rokiškio ir Obelių – ugniagesių komandos. Po dvejų metų, 1923 m. rugsėjį, savanorių gaisrininkų draugijos nuostatus įregistravo Skapiškis. Be jų, 1924 m. Rokiškio apskrityje veikė ir dar 3 veiklos įstatų neįregistravusios ugniagesių komandos. Visu tarpukario laikotarpiu ugniagesių organizacijų skaičius augo – 1939 m. statistikos duomenimis apskrityje buvo 12 ugniagesių organizacijų su 385 nariais.
Rokiškio apskrities ugniagesių darbas pirmiausia rėmėsi visuomenės iniciatyva ir aktyvumu – komandas sudarė ugniagesiai savanoriai, dauguma – vietos žydai. Daugiau ar mažiau sėkmingą ugniagesių veiklą įgalino ir pačių bendruomenių parama, nes jiems skiriamas finansavimas buvo menkas – ugniagesių darbo priemonės buvo labai paprastos, ne visos savanoriškos ugniagesių komandos turėjo savo patalpas. Modernesniais darbo įrankiais tarpukariu pasigirti galėjo tik Rokiškio miesto ugniagesiai, veikę kaip savanorių draugija ir aprūpinami savivaldybės. Jie turėjo motorinius ir rankinius siurblius, įrankių vežimą ir netgi ugniagesybai pritaikytą automobilį. Gaisrinė Rokiškyje tarpukariu veikė dabartinėje Vilniaus gatvėje ir tik 1939 m. persikėlė į Respublikos gatvę.
Fotografijoje, saugomoje Rokiškio krašto muziejaus fonduose –
Rokiškio miesto ugniagesių komanda tarpukariu
