Minėdami  kraštotyrininko pandėliečio Alfonso Gaškos (1906–1994)  115-ąsias gimimo metines, atveriame turtingą kraštotyrininko archyvą (b. Nr. 46 (1-2), saugomą Rokiškio krašto muziejuje. 

Alfonsas Gaška užrašinėjo Pandėlio krašto dainas, mįsles, pasakas, padavimus. Net pats kraštotyrininkas nežinojo, kiek nuėjo kilometrų vingiuotais takeliais, žvyrkeliais. Iš kiekvienos kelionės atsinešdavo prirašytą storą sąsiuvinį, istorinę nuotrauką, dokumentą ar kitą eksponatą. (V. Gasiūnas)

Pedagogas, kraštotyrininkas A. Gaška gimė 1906 m. vasario 21 d. Stenionių kaime netoli Pandėlio. Anksti mirė tėvelis, tad Alfonsui reikėjo jaunesniems broliukui ir sesutėms uždirbti duoną.

Skaityti ir rašyti išmoko iš savo motinos ir kaimo daraktorių. Dėdė Povilas Kesiūnas (motinos brolis) liepė pačiam mokytis, o vietoj rašinių –  užrašinėti tautosaką.

1924 m. nuvykęs į Kauną, mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje, vėliau – aukštesniojoje elektrotechnikų mokykloje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dirbo Panevėžyje, Kupiškyje.

1944 m. sugrįžo į gimtąjį Stenionių kaimą. Dirbo Rokiškio Mergaičių gimnazijoje, vėliau Pandėlio gimnazijoje. 1946 m. pradėjo eiti Pandėlio valsčiaus švietimo skyriaus vedėjo pareigas. Įsteigus Pandėlio rajoną ir vykstant Pandėlio rajono liaudies švietimo skyrių vedėjų kaitai, teko darbuotis ir šiuose baruose. Mokytojavo Pandėlio vidurinėje mokykloje. Jo rūpesčiu buvo gautas leidimas naujos Pandėlio mokyklos statybai, kuri pradėta statyti 1958 metais.

„Rokiškio rajonas tada nustebo, kad Pandėliukas statosi mokyklą. Tai taip aš, būdamas neramaus būdo, vis skubėdamas, sulaukiau pensijos ir jau  gilios senatvės“- 1983 m. užbaigia savo gyvenimo aprašymą A. Gaška. 

Gausi ir įvairialypė A. Gaškos užrašyta informacija: senųjų pandėliečių pasakojimai apie daraktorius, Stenionių kaimo sodybas, Stenionių kaimo žmonių pasakojimai,  žemdirbystės papročiai, kalendorinių švenčių apeigos, pasakojimai apie Saulės kultą, autoriaus eilėraščiai, fotografijos…

„Už kraštotyros darbą A. Gaška kelis kartus buvo apdovanotas respublikinės Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos garbės raštais, yra gavęs padėkų iš MA Istorijos instituto už pristatytą etnografinę medžiagą.  1994 m. pandėliečių klubas Vilniuje A. Gašką išrinko klubo garbės nariu“, – pasakojo dukra Danutė Gaškaitė.

Surinkęs duomenis iš istorinių šaltinių, senųjų pandėliečių pasakojimų, A. Gaška užrašė Pandėlio krašto vestuvių papročius. Pagal juos  poetas Alfonsas Keliuotis parašė scenarijų „Senovinės pandėliečių vestuvės“.

Vestuves sudaro keturios dalys: Žilvitvakaris, Vestuvės I, II dalys, Įkurtuvės. Vestuvės pradedamos Žilvitvakariu – paskutiniuoju vakaru prieš vestuves. Tai  jaunosios atsisveikinimas su jaunyste, su jaunimu.

Žilvitvakaris

Sėk, sasala, rūtelas,

Lelijėla, rūtelas.

Kai pasėsi, apravėk,

Ravėdama laistinėk.

Kai pasėjau, linksma buvo,

Apravėjus do linksmiau,

Tik nuliūdau skindama,

Vainikėlį pindama.

Paskutinį vakarėlį

Aš pas savo močiutį,

Už skobnėlio sėdėjau,

Lelijėlu žydėjau.

Daina iš „Žilvitvakario“ apeigų

Įkurtuvės

Jaunojo pirkios vidus. Gilumoje stalai apkrauti valgiais ir gėrimais, apipinti rūtų vainikėliais. Aplink juos susėdusios jaunojo kaimynės moterys. Virš pirmojo stalo pakabinta graži šiaudinė saulutė su sodininko figūrėle. Tai sodas. Kairėj paruoštas ugniai židinys.

Mūsų sodas sužaliovo,

Vilniaus kupčiai suvažiovo.

Mūsų sodas labai slaunus

Nemunėlis teka sraunus.

Žydi obelys ir vyšnios,

Pažiūrėti kviečiam viešnias

Mūsų sodas yr nedykas,

Yra sodo sodinykas.

Mūsų sodas oboliuotas

Ir nepigiai bus parduotas.

Jei svočiutė bus vaišinga,

Duosma sodų jai už dyka

Ir pridėsima sodinykų.

Daina iš „Įkurtuvių“ apeigų

Užrašė daug gimtojo Stenionių kaimo tautosakos.

 „Per Pandėlį ir Panemunį kryžiavosi seni seni vingiuoti vieškeliai…  Žiloje senovėje jie jungė gynybines pilis ir papiles: Panemunį jungė su Papiliu, Biržais, Pilkalniu, Moškėnais ir Kupiškiu.

Nuo Pandėlio pro Kupiškį palei Lėvens upę ir nuo Panemunėlio palei Nevėžį kelias ėjo į Kauną, o palei Nemunėlį ir Susieją keliai ėjo į Rygą. <…> Senaisiais keliais pradėjo naudotis pirkliai. Pandėlys tapo prekybiniu punktu tarp Vilniaus ir Rygos. Nuo Rygos iki Vilniaus visos pakelės kas penki šeši kilometrai buvo nustatytos karčemomis, o Pandėly buvo prekėms vežti arklių keitimo punktas. Įsisteigus prekinių arklių keitimo punktui, Pandėlyje buvo nuolat pilna pirklių, pardavinėjančių savo prekes. Steigėsi krautuvėlės ir į visas puses vedė kelius.“

Apie daraktorius

Iš rankraščio:

„Pasakoja Gaška Alfonsas, s. Romo, gimęs 1906 m. Stenionių kaime, gyv. Pandėlyje.

 Mane mažą ir kitus kaimo vaikus skaityti ir rašyti mokė daraktoriai: Kaladė Antanas, Kesiūnas Povilas, s. Tamošiaus,  Karpevičius Feliksas, s. Prano. Pirmiausia, tik skaityti, mane pramokė mano motina Gaškienė Grasilda, d. Tamošiaus, g. 1870 m. <…> Daraktoriai skaityti mokė naujoviškai.  Be skaitymo ir rašymo jie dar mokė ir kitų dalykų: aritmetikos, geografijos (iš vadovėlio „Žemės aprašymas“), istorijos ir gamtos.

Šiuose rankraščiuose užrašyti senųjų pandėliečių prisiminimai apie daraktorius, kurie juos mokė  skaityti:

 „1973 m. lapkričio mėn. 12 d. pasakoja Šakickas Jonas, s. Motiejaus, g. 1885 m. Sriubiškių k. ten ir gyvenantis.

Mane lietuviškai skaityti ir rašyti mokė daraktorius Zolubas Jurgis. Jis daugelį metų  savo gryčioje per žiemas mokė po 15-16 vaikų. Tada mes skaityti mokėmės iš maldaknygių ir dar iš tokio elementoriaus.<…> rašėme ant daskų su grifeliu, o tik retkarčiais, kai jau gerokai pramokdavome, rašydavome ir ant sąsiuvinių, nes tuomet popierius buvo brangus. Skaityti mokėmės mintinai. Mokydavomės po kelias žiemas, kol išmokdavome bet kokią knygą gerai paskaityti.  Mokymosi laikas nebuvo normuotas. Mokydavomės tol, kol gerai išmokdavome skaityti ir rašyti. Mokymas buvo gal daugiau individualus. Daraktorius J. Zolubas buvo labai geras žmogus, bet griežtas.“

„1973. XII. 27, pasakoja Vilkienė  Eliza d. Juozo, gimusi 1888 metais Sriubiškių kaime, dabar gyvenanti Abelių kaime Pandėlio apylinkėje.

Man mažai esant mirė tėveliai. Mane augino, skaityti ir rašyti lietuviškai mokė mano tėvelio brolis  Zolubas Jurgis.  Jis buvo ištarnavęs daugiau 25 metų caro kariuomenėje, turėjo du apdovanojimus: Švento Jono kryžių ir medalį „Už narsumą“. <…>  policija jam lietuviškai mokyti drausdavo, bet jis pasirodydavo tuos savo kryžius ir uriadnikai atsiprašydavo, atiduodavo pagarbą ir išvykdavo. <…> Kas penki metai J. Zolubą, kaip švento Jurgio ordino kavalierių, caras kviesdavo į Peterburgą ant iškilmingų pietų. Pakvietimus atnešdavo aukšti policijos viršininkai.  Po iškilmingų pietų šiems ordininkams caras dovanodavo ir tuos indus, iš kurių jie pietavo pas carą. Indai buvo su caro paveikslais.“ (173)

Pateikėja Salomėja Šamšonienė, g. 1896 m., mokęsis pas daraktorių Lūžą Juozapą, papasakojo ir apie privatų mokytoją poetą Kazį Binkį.

Alfonsas Gaška, gerai įvaldęs braižymo meną, nubraižė aliejaus spaudimo stakles.

 

Užrašinėdamas tautosaką, papročius, kalendorines šventes, autorius aprašė ir nupiešė agrarinių darbų įrankius. Stenionių kaimo gyventojo Povilo Povilonio pasakojimą A. Gaška iliustravo piešiniais:

Ūkininko S. Barono sukonstruota linų mynimo mašina „stalava“

Užrašė daugelį žemdirbiškų papročių:

Fotoaparatu fiksavo tautos paveldą 

„Ąžuolinis pakelės smūtkelis. Statytas XIX a. antroje pusėje Kazliškio apylinkėje, Vaičiūniškio vnk. Foto A. Gaška, 1971 m.   

Užrašinėdamas tautosaką, pasakojimus, fotografavo ir senąsias sodybas, pateikėjus.

Senoji Šimanauskienės Onos gryčia Sipelių kaime. Foto A. Gaška. 1977 m.

 

Senoji Tauterio Vlado gryčia Sipelių kaime. Foto A. Gaška. 1977 m.

 

Kepalas Antanas, Igno, g. 1885 m, gyv. Vingriškio vnk., Panemunio apyl. Foto A. Gaška. 1977 m.

Užrašė ne tik senųjų pandėliečių ir aplinkinių kaimų žmonių pasakojimų apie 1863 m. sukilimą, bet ir nubraižė galimai  buvusią Lietuvos sukilėlių puolimo 1863 m. prie Raikėnų it Mičiūnų kaimų schemą.

Čia tik nedidelė dalis iš gausaus kraštotyrininko archyvo. Bet ji spinduliuoja didžia erudicija, begaline meile ir atsidavimu  savam kraštui ir jo istorijai.