Šiandien Jūsų dėmesiui – Rokiškio krašto garbės pilietės Monikos Bičiūnienės paveikslas „Šeima“ (1974 m., 60×73 cm).
Būsimoji tapytoja gimė 1910 m. balandžio 28 d. Baublių kaime, Rokiškio rajone. Tėvas žvejys, motina audėja. Šeima buvo gausi. Mažajai Monikai jau vaikystėje teko ganyti gyvulius, vėliau ėjo tarnauti pas ūkininkus, mokėsi siuvėjos amato. Kai ištekėjo už Liongino Bičiūno, abu pasistatė mažą gryčiutę, turėjo keletą gyvulėlių ir 2 ha žemės. Stengėsi prasigyventi: abu su vyru (buvo geras siuvėjas) ėjo per kaimus pas ūkininkus siūti. Šeimai teko patirti karo ir pokario baisumus. 1945 m. gimė sūnus Rimas, būsimasis tapytojas. Šeima gyveno Panemunio miestelyje, buvusio dvaro akmeniniame kumetyne. Po kelerių metų persikėlė į Pandėlį. M. Bičiūnienė dirbo Pandėlio vidurinės mokyklos internato naktine aukle. Sūnus Rimas mokėsi Pandėlio mokykloje, labai mėgo piešti. Mokytojai pastebėjo jo talentą ir paskatino leisti į mokslus, į Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje. Vasaros atostogų metu, grįžęs į Pandėlį, jis tapydavo. Motina, stebėdama sūnų prie molberto su dažais, teptukais ir atsirandančiu spalvingu paveikslu, ir pati jautė didelį norą paimti teptuką ir pabandyti tapyti. Kai sūnaus nebuvo namie, ji taip ir padarė. Prieš tai uždangsčiusi langus, kad pro šalį einantieji nepamatytų: nesupras jos poelgio, išjuoks. Nuo sūnaus irgi paslėpė savo pirmuosius bandymus, tačiau Rimas pastebėjo juos užkištus už krosnies. Jam nekilo abejonių – mama turi talentą. Išvykdamas atgal į Vilnių, sūnus paliko dažų, teptukų ir prisakė tapyti. Apie tai, kaip gimsta paveikslas, yra pasakojusi pati tapytoja: ,,Kaip pradedu tapyti? Tokia ir pradžia – pasidedu kartoną ar drobę, galvoju, kas čia joj galėtų tilpt. Kai imu teptuku tepti, pats paveikslas rodo, ko reikia. Daug daug visko mėgstu pridrėbt. Man vietos trūksta. Ne visada vienodai sekasi… Kai tapau, viską jaučiu, – kur kas dėt, kokią spalvą. Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį. Tokios geros mintys gulas. Visas bėdas užmirštu, viską. Kartą uždėjau puodą virt. Ai, dar laiko yr, kol jis užvirs, patapysiu, tokios mintys geros. Tik jaučiu, kad jau pilna visur dūmų. Prieinu – viskas išbėgę. Tai nuo to karto tik dideliam puode valgį verdu. Kad ir nedaug, bet dideliam… Kai važiuoju kur autobusu ar traukiniu, sėdu kuo arčiau lango, kad viską matyčiau. Tik truputį pieštuku arba flomasteriu pasižymiu, kas man patinka, kad neužmirščiau, ką mačiau – ežeras, upelis, „prūdas“, kalnai. O šiaip eskizų nedarau, iš atminties tapau. Daugiausia – savo kaimą, savo žmones.“
Jau pirmieji M. Bičiūnienės paveikslai sužavėjo menotyrininkus, dailininkus. 1966 m. Vilniuje, Respublikinėje bibliotekoje buvo surengta pirmoji tapytojos darbų paroda. Po kelerių metų išėjusi į pensiją, ji apsigyveno Vilniuje pas sūnų Rimą. Tada M. Bičiūnienė aktyviai įsijungė į sostinės kultūrinį gyvenimą: dalyvavo įvairiuose kūrybiniuose seminaruose, pleneruose, parodose, daug keliavo su sūnumi ir kitais dailininkais. Į jos paveikslus įsiveržė naujos temos: miestas, jo šventės, kelionių įspūdžiai. Tačiau išliko tai, kas buvo būdinga jau kūrybos pradžioje: laisva nesuvaržyta plastinė kalba, dekoratyvumas, gyvas ir spontaniškas potėpis, linijinės perspektyvos ignoravimas.
Menotyrininkė Marija Kuodienė teigia, kad M. Bičiūnienės kūryboje vyrauja dvi pagrindinės temos. Pirmoji – tai tradicinio kaimo vaizdai. ,,Visuose kaimiškuose paveiksluose galime išvysti namų, medžių, paukščių, gyvulių. Šie motyvai, detalės kompozicijose ritmingai išdėstomos, sugrupuojamos, kuriama dekoratyvi ir meniška vaizdo struktūra. Vyrauja žalia, raudona, geltona, mėlyna, violetinė, ruda spalvos. Jų dėmes išryškina tamsesnės, kartais šviesios linijos, jos sujungiamos brūkšneliais… Antroji tema susijusi su miesto atmosfera. Tai gatvės, mašinos, namai, statybos“, – teigia menotyrininkė. M. Bičiūnienė mėgo tapyti ir gėles, ir portretus.
Nors kūrybinį kelią tapytoja pradėjo sulaukusi brandaus amžiaus, tačiau kūrė labai intensyviai ir paliko per du tūkstančius paveikslų. Jais žavėjosi parodų lankytoja ne tik Lietuvoje, bet jie apkeliavo beveik visą Europą, Indiją, JAV. Du jos paveikslai saugomi Gugenheimo muziejuje. 1984 m. M. Bičiūnienės paveikslai buvo pristatyti Belgrade išleistoje Pasaulinio naiviojo meno enciklopedijoje.
Tapytojos paveikslų turi Nacionalinis Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos fondas.
Rokiškio krašto muziejaus kolekcijoje per pusantro šimto mūsų garsiosios kraštietės paveikslų, atspindinčių visus kūrybos laikotarpius ir temas. Tarp jų ir vienas pirmųjų tapytojos paveikslų ,,Natiurmortas“, vaizduojantis lauko gėlių puokštę vazoje. Didžiąją jų dalį padovanojo menininkės sūnus tapytojas, Rokiškio krašto garbės pilietis Rimas Bičiūnas.
Menotyrininkės dr. Nijolės Tumėnienės žodžiai puikiai nusako tapytojos kūrybos esmę: ,,M. Bičiūnienės sukurtas vaizdų pasaulis žavi turtinga vaizduote ir naiviu jaunatviškumu, užburia šviesių svajonių ir gražiausių prisiminimų idilija. Jis primena įsivaizduojamą rojų, nes išreiškia džiaugsmo ir palaimos būseną ryškių tonų, grynų spalvų ir subtilių pustonių harmonija.“
Marijona Mieliauskienė, Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja
