Drožėjas Jonas Vizbaras (1888–1976) gimė, augo ir kūrė Panemunėlio krašte, paženklintame švietėjiškos kunigo Jono Katelės veiklos. Medis būsimą drožėją paviliojo dar jaunystėje. Nors sukūrus šeimą teko imtis ir nemėgstamų žemės ūkio darbų, tačiau kiekvieną laisvą valandėlę stengėsi skirti savo didžiausiam pomėgiui – medžio darbams. Yra žinoma, kad tarpukario metais du jo drožiniai – šaukštas ir velniukas – pateko į Kauno M. K. Čiurlionio muziejų. Pokario metais neilgai tedirbęs kolūkyje, visą laisvą laiką galėjo skirti drožybai. Lemiamą posūkį jo kūrybai turėjo apsilankymas pas garsųjį drožėją Lionginą Šepką Pandėlyje. Nuo 1962 m. prasidėjo drožėjo bendradarbiavimas su Rokiškio krašto muziejumi, surengtos parodos Rokiškyje, Maskvoje (1967, 1970, 1974), Vilniuje (1976). Rokiškio krašto muziejuje saugomi 122 J. Vizbaro kūriniai. Daugiausia sukaupta skulptūrų (92, jas meistras vadino statulomis). Labiausiai mėgo drožti įvairių profesijų žmones,  skirtingų socialinių sluoksnių atstovus, istorines asmenybes, velnius ir raganas. Jo darbų yra ir natūralaus medžio, ir dažytų. Šiuo metu Rokiškio krašto muziejuje veikiančioje parodoje „Neišsenkanti kūrybos versmė“ eksponuojami ir J. Vizbaro drožiniai. Kviečiame susipažinti su J. Vizbaro drožiniais virtualiai.