TYZENHAUZAI ROKIŠKIO KRAŠTE

Bronius Deksnys

Tyzenhauzai – sena Vokietijos riterių giminė, pagal padavimus gyvenusi Holšteine ar Vestfalijoje. Tiksliai jų kilmės vietos nenustato ir Tyzenhauzenų giminės istorijos tyrinėtojai. Dalis šios giminės riterių XII ir XIII amžių sandūroje persikėlė į Padauguvį ir aktyviai talkininkavo čia besikuriantiems vokiečių feodalams, pavergiant baltų ir estų gentis. Livonijos ordino valstybėje ir Rygos vyskupijoje Tyzenhauzenai ėjo aukštas karines ir administratorių pareigas. Tyzenhauzenai dalyvavo livoniečių karo žygiuose į Lietuvą. Savo ruožtu Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenė, įsibraudama į Padauguvį, siaubė Tyzenhauzenų valdas.[i] Tyzenhauzenai turėjo baronų, vėliau įgijo ir grafų titulus.

XVI amžiuje žlugus Livonijos valstybei ir daliai jos žemių atitekus LDK (vėliau ir Abiejų Tautų Respublikai) , dalis Livonijos Tyzenhauzenų persikėlė į LDK. Čia jie sutrumpino savo pavardę, pasivadindami Tyzenhauzais. Šios giminės tapsmo LDK pavaldiniais ideologas buvo Livonijos politinis veikėjas istoriografas Henrikas Tyzenhauzenas (apie 1520-1600). Jis parašė ir Tyzenhauzenų giminės istoriją. Ragindamas livoniečius pereiti į Lietuvos pusę, jis kartu atkakliai gynė jų luominius interesus.[ii]

Lietuvoje Tyzenhauzai sulenkėjo, daugelis jų tapo katalikais. Kadangi Tyzenhauzai neteko dalies savo valdų Padauguvyje, LDK valdžia kompensavo jų netektį dvarais ir seniūnijomis naujojoje tėvynėje. Tyzenhauzai čia įsigydavo dvarų ir santuokomis su vietos dvarininkų dukterimis ar našlėmis.

Tyzenhauzų gyvenimą, jų ekonominę, politinę ir kultūrinę veiklą nuosekliai kelis dešimtmečius tyrinėjo Stepono Batoro universiteto profesorius Stanislovas Kosciolkovskis (1881 – 1960). Stambiausias jo darbas šiuo klausimu – jau po autoriaus mirties Londone išleista dvitomė monografija apie Antaną Tyzenhauzą – įžymų XVIII amžiaus ekonomistą, valstybės ir visuomenės veikėją.[iii] Analizuodamas šio įžymaus Tyzenhauzų giminės atstovo gyvenimą, jo ekonominę koncepciją, ūkinę ir kultūrinę veiklą, monografijos autorius kartu nušviečia ir kitų Tyzenhauzų istoriją. Nemaža vietos Tyzenhauzų veiklai Rokiškio krašte skirta Rokiškio 500 metų jubiliejui išleistoje kolektyvinėje monografijoje.[iv] Nemažai žinių apie Tyzenhauzus turėtų pasirodyti Lenkijoje leidžiamame daugiatomiame biografijų žodyne „Polski slownik biograficzny“. Tačiau šio leidinio tomai su „T“ raide dar nepasirodė.

Dokumentai, saugomi Lietuvos archyvuose, leidžia surasti papildomos informacijos apie Tyzenhauzus Lietuvoje, valstiečių padėtį jų valdose. Tarp šių dokumentų – XIX amžiaus pirmojoje pusėje padaryti nuorašai ir aprašai iš Tyzenhauzų Rokiškio ir Kupiškio dvarų archyvų. Pirmasis šių dokumentų nuorašų tomas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje[v], antrasis – Lietuvos Mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraštyne.[vi] Kaimai, priklausę Tyzenhauzų dvarams Rokiškio ir Kupiškio krašte 1774 metais, išvardinti Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio iniciatyva sudarytuose parapijų aprašymuose, saugomuose Lietuvos valstybės istorijos archyve.[vii] Tame pat archyve saugomi Tyzenhauzų Rokiškio grafystės dvarų 1811 ir 1834 metų valstiečių reviziniai sąrašai.[viii] Rokiškio krašto muziejaus archyve gausu šios grafystės dvarų ūkinių dokumentų, priklausančių XIX amžiaus pirmajai pusei. Galbūt svarbiausias jų – 1825 metų inventorius, kuriame aprašytas Rokiškio miestas, visų grafystės palivarkų ribos, upės, ežerai, karčiamos. Surašytos visos valstiečių sodybos, nurodant kiekvieno jų gyventojo vardą, pavardę, amžių, santykį su sodybos šeimininku (žmona, sūnus, dukterys, broliai, seserys, samdiniai, kampininkai). Taip pat užfiksuotas sodybose laikomų gyvulių skaičius, sodybos baudžiavinės prievolės: mokesčiai, lažo dienų skaičius, duoklės natūra, kelionių su dvaro produkcija į Rygą arba Vilnių skaičius.[ix]

Šis dokumentas yra paskelbtas Rokiškio krašto muziejaus skaitmeninėje bibliotekoje Rokiškio grafystės dvarų archyvas Šis dokumentas yra reikšmingas Lietuvos valstiečių istorijos tyrėjams. Įdomus ir rokiškėnams, kurie publikacijoje gali surasti savo protėvius ir pramotes, gyvenusius beveik prieš du šimtus metų.

Kaip liudija S.Koscialkovskio monografija ir archyvų dokumentai, Tyzenhauzai šiaurės rytų Lietuvoje pasirodė XVII amžiaus pradžioje. Tai susiję ir su Rokiškį valdžiusios kunigaikščių Krošinskių šeimos nusilpimu. Šie kunigaikščiai valdė Rokiškį ir jo apylinkes nuo XVI amžiaus pradžios. Tačiau XVII amžiuje Krošinskiai vis dažniau savo valdas išnuomodavo arba užstatydavo įvairiems dvarininkams.

1633 metais, mirus Jurgiui Krošinskiui, Rokiškio dvarus išsinuomoja trejiems metams Kupiškio seniūnas, rotmistras, o vėliau pulkininkas Vilhelmas Tyzenhauzas (mirė1676m.). Kupiškį, gal ir kitas valdas, jis gavo vietoje Padauguvy prarastų valdų, taip pat ir už tarnybą LDK. Tyzenhauzas buvo vedęs Krošinskių dukterį ir tuo būdu jau suartėjęs su Rokiškio savininkų šeima. Tai prieštaringa figūra. Gali būti, kad iš Livonijos jis atsinešė ir vokiečių baronų ūkininkavimo patirtį. Tačiau kartu Lietuvoje parodė ir kitą baudžiavinio feodalo ranką. Kupiškio seniūnijos valstiečiai skundėsi, kad naujasis seniūnas pasunkino baudžiavos jungą, lyginant su tuo, kuris buvo seniūniją valdžiusių Gosievskių laikais. Valdant Vilhelmui Tyzenhauzui, Kupiškio seniūnijoje vyko „raganų teismai“. 1641 ir 1646 metais jis sušaukė teismus, kuriuose kankinant moteris, įtartas raganavimu, buvo priimti sprendimai jas sudeginti. Buvo sudeginta ir valstietė – Tyzenhauzo vaikų maitintoja, įtarta, kad ji nunuodijusi šiuos vaikus.[x] 1653 metais Krošinskis (veikiausiai Karolis Krošinskis) su savo ir Vilhelmo Tyzenhauzo ginkluotais žmonėmis išvijo iš Rokiškio dragūnus, kurie su hetmano universalu buvo atvykę į Rokiškį paimti kariuomenei priklausančių grūdų.

Tyzenhauzui išsinuomavus Rokiškį, 1634 m. buvo sudarytas Rokiškio inventorius, kurio sutrumpintas nuorašas yra Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje.[xi] Tai vienas seniausių dokumentų, atskleidžiančių Rokiškio valstiečių gyvenimo bruožus, dvarininkų jiems keliamus reikalavimus. Gaila, kad dokumento nurašinėtojai neperkėlė į nuorašą tos inventoriaus dalies, kur išvardinami dvarui priklausę kaimai ir jų gyventojai. Nuomodamasis Rokiškio dvarą, Vilhelmas Tyzenhauzas supirkinėjo ir aplink jį buvusias žemes. Po 1639 metų jis nusipirko Skiemonis (Skemus), 1646 metais – Vyžūną[xii], gal būt ir kitas vietoves.

1687 metais Adomas Krošinskis, minėtojo Karolio Krošinskio sūnus, užstatė Rokiškį su Aukštadvariu ir Naujadvariu savo žmonai Elenai Vainaitei. Mirus vyrui, ji ištekėjo už Jono Tyzenhauzo. Tai Kupiškio seniūnas, Vilhelmo Tyzenhauzo ir Kotrynos Krošinskaitės sūnus. Jono Tyzenhauzo posūnis Juozapas Krošinskis (veikiausiai Elenos Vainaitės sūnus) užrašo (savo mirties atveju) tėvo ir motinos dvarus Steponui Tyzenhauzui, matyti savo įbroliui. (Juozapas Krošinskis Konfederacijos metu žuvo dvikovoje[xiii]). Bet XVII a. juose dar šeimininkauja Jonas Tyzenhauzas. 1697 metais jis skundė teismui dragūnų vėliavos poručniką Joną Mejerį, kuris su ginkluotais kareiviais užpuolė Skemus ir Vižeičius, grobstė ten galvijus, grūdus, mėsą, drabužius, varinius katilus, o žmones kankino ir žudė, galop uždegė kaimus, kuriuos valstiečiai užgesino. Mejeris grasino ir pačiam LDK raštininkui Jonui Tyzenhauzui. Teismas pasmerkė Mejerį kaip prievartautoją ir žudiką. Šis užprotestavo teismo sprendimą. Bet vėlesnis teismas patvirtino ankstesniojo nutartį.[xiv]

XVIII amžiaus pradžioje Rokiškyje šeimininkavo Naugarduko vaivada Steponas Tyzenhauzas, kuriam Juozapas Krošinskis buvo užrašęs tėvų valdytus dvarus. Tai buvo sunkus metas. Vyko Šiaurės karas. Per Lietuvą žygiavo Rusijos caro Petro I ir Švedijos karaliaus Korolio XII kariuomenės. Vyko konfliktai ir tarp Lietuvos feodalų. Kraštas kentė sunkų badmetį. Maro epidemija mirties šluota šlavė šiaurės rytų Lietuvos kaimus. 1710 metų Pandėlio parapijos krikšto metrikų nuorašų knygoje užrašyta: „PESTIS MAGNA: September, October, November, December“[xv], Tai reiškė, kad 1710 metų rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais Kupiškio parapijoje siautėjo didelis maras. Siautėjo jis ir kitose parapijose. Tose parapijose, kur iki maro buvo pakrikštijama apie šimtą vaikų, dešimtmetį po maro krikštai apsiribodavo nepilna dešimtimi naujagimių.

Šiaurės karo įvykiai palietė ir Stepono Tyzenhauzo valdas. Vienas šių įvykių užfiksuotas Rokiškio dvaro dokumentų nuoraše. Ten rašoma, kad Naugarduko vaivada Steponas Tyzenhauzas, kai jam reikėjo apmokėti kontribuciją maskoliams ir švedams, 1707 metais užstatė majorui Lizandrui Vižeičių palivarką, palikdamas ten kaip užstatą ir 300 pūrų grūdų. Kai po metų vaivada pasiuntė savo pasiuntinį atsiimti užstato, Lizandras, atidavęs Tyzenhauzo įgaliotiniui tik dalį grūdų, pasiūlė likusių atsiimti atvykti kitą kartą. Kitąkart jis grūdų ne tik negražino, o ėmė grasinti ir grasinimus įvykdė. Lizandras atvedė švedus į Tyzenhauzo Skrobiškių palivarką ir ėmė su jais ten plėšikauti. Vėl vyko teismai, bet tuo tarpu mirė Lizandras, galbūt ir pats Steponas Tyzenhauzas, nes nurimus kraštui, 1711 metais tėvo pradėtą bylą su Lizandro palikuonimis jau tęsė Stepono sūnus Jonas.[xvi]

Pats Steponas Tyzenhauzas dar 1704 metais savo valdas padalino sūnums. Jonui, matyti vyriausiajam, atiteko Skrobiškis, Rokiškėlės, Petrašiškis, Alseta, Slavinciškis, Auksiniai rūmai Vilniuje Trakų gatvėje, taip pat Paplavai su malūnais ir popieriaus fabriku. Mykolui – dvarai Gardino apylinkėse ir Rožiniai rūmai Vilniuje toje pat Trakų gatvėje. Stanislovas gavo Giedraičius, Jurgis – Glintiškes.[xvii]

LDK raštininkas Mykolas Tyzenhauzas vedė Aleksandrą, Franckevičių dukterį. Ji kaip kraitį vyrui atnešė pusę Žoludko dvaro, Jo pilnu savininku po tėvo Mykolo mirties 1726 metais tapo sūnus Benediktas Tyzenhauzas. Benedikto sesuo Teresė išėjo į vienuoles, brolis Antanas tapo kunigu. Benediktas Tyzenhauzas 1722 metais vedė Anną Beginską. Jos tėvai kaip dukters kraitį žentui perdavė Postavų dvarą. Po Benedikto mirties Postavai atiteko sūnui Antanui Tyzenhauzui (1733 – 1785) – įžymiam XVIII amžiaus ekonomistui, LDK paiždininkiui, Gardino seniūnui, valstybės ekonomijų valdytojui.

Galimas dalykas, kad pati valstybės ekonominių reformų ir kultūrinio gyvenimo pertvarkymo idėja formavosi tvarkant jo paties valdomą Postavų dvarą. Valdydamas Postavus, Tyzenhauzas medinę gyvenvietę pavertė mūriniu miesteliu. Jo turgaus aikštė buvo apstatyta mūriniais namais, pastatyti nedideli dvaro rūmai, popieriaus fabrikas ir audimo įmonė.[xviii] Antanas Tyzenhauzas vykdė reformas ir kitose valdose. Gardine jis įkūrė pirmąjį LDK botanikos sodą, įsteigė buhalterių, statybininkų, veterinarijos mokyklas, steigė manufaktūras, Valdydamas valstybės ekonomijas, Tyzenhauzas pasiekė nemažų, nors ir laikinų ūkinių rezultatų. Tačiau jo reformos sukėlė valstiečių pasipriešinimą (prisiminkime Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimą). Karalius Stanislovas Augustas 1780 metais atleido Tyzenhauzą iš užimamų pareigų, o manufaktūras panaikino.

XVIII amžiuje Rokiškio dvarai priklausė Tyzenhauzų giminei. Kaip prisimename, šimtmečio pradžioje Steponas Tyzenhauzas užrašė šias valdas sūnui Jonui, LDK kardininkui. Gali būti, kad tuo metu Tyzenhauzai dar nelaikė Rokiškio rakto dvarų svarbiausiais. Jie dažnai išnuomodavo Rokiškį įvairiems dvarininkams. 1745 metais Benediktas Tyzenhauzas perdavė Rokiškį su Juozapava , Aukštadvariu ir Naujadvariu nuomininkui Ernestui Klioneriui. 1749 metais veikiausiai tomis pat teisėmis šias žemes valdė Magnus Filinhofas. 1767 metais Mykolas Tyzenhauzas su žmona Barbora užstatė Rokiškį Antanui ir Praksedai Sesickiams. Bet tais pat metais jį išpirko ir perdavė už didesnę sumą Barboros Tyzenhauzienės tėvui Juozapotui Zybergui (kituose šaltiniuose – Zyberkui).

1775 metų dūmų (sodybų) surašymo dokumente Barbora Zybergaitė – Tyzenhauzienė jau vadinama Tiškevičiene, buvusia (ad preasens) Kosakovskiene. Jai priklausė Rokiškis su Aukštadvariu. Jie užstatyti Inflantų vaivadai Zybergui.[xix] Veikiausiai barbora Zybergaitė po pirmojo vyro Mykolo Tyzenhauzo mirties ištekėjo už Kosakovskio, o vėliau dar ir už Tiškevičiaus. Tačiau šiame dokumente užfiksuoti ir kitų Tyzenhauzų (daugiskaita, vardai nenurodyti) kaimai . Tai Vaidlonai (dalis Vaidlonų kaimo priklauso Barborai), Vederynė, Naujadvaris, Vyžūna, Vyžeičiai, Skemai. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio nurodymu sudarytuose parapijų aprašymuose, kur surašyti visi kaimai ir kokiems dvarininkams jie priklauso, užrašyta, kad Aleknų kaimas (jis sąraše pagal abėcėlę eina pirmuoju) priklauso seimo seniūnaičiui Ignotui Tyzenhauzui.

Tarp Barboros Kasakovskienės ir Tyzenhauzų vyko ginčai dėl dvarų. Jie minimi Barboros susirašinėjime su tėvu Juozapotu ir broliu Jonu Zybergais. Šis susirašinėjimas (1768 – 1770 metais) saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje Kosakovskių šeimos fonde[xx]. Ji pati duoda nurodymus Mirabelio dvaro valdytojui, brolis duoda patarimų bylos su Tyzenhauzais klausimu, tėvas konsultuoja dukrą dėl Rokiškio ir Aukštadvario užstatymo. Galimas dalykas, kad Barbora Kosakovskienė ginčijosi teismuose dėl dvarų ir su sūnumi Ignotu Tyzenhauzu.

Kaip pamename, Postavų dvarą valdė Antanas Tyzenhauzas, po kurio mirties šis dvaras atiteko jo pusbroliui, Mykolo Tyzenhauzo ir Barboros Zybergaitės sūnui Ignotui.[xxi] Dokumentuose Ignotas Tyzenhauzas vadinamas Lietuvos pėsčiosios gvardijos šefu. Vėl, kaip ir XVIII amžiaus pradžioje, Tyzenhauzai susidūrė su dideliais lūžiais valstybės ir visuomenės gyvenime. Gal net didesniais negu prieš šimtą metų. Su trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalinimu LDK tapo Rusijos imperijos šiaurės vakarų kraštu. Valstiečiams pasunkėjo baudžiavos jungas, nes Rusijos imperijoje jis buvo sunkesnis nei LDK. Buvo įvesta rekrūtų prievolė. Valstiečius gaudyti į rekrūtus buvo pavesta dvarų savininkams, taip juos padarant ir okupacinės valdžios įrankiais. Nors dar trečdalį šimtmečio veikė Vilniaus universitetas, kur gerą išsilavinimą gaudavo daug jaunų bajoraičių, bet po 1831 metų sukilimo jis buvo uždarytas.

Bet tuo sunkmečiu Ignotas Tyzenhauzas, galbūt pasiremdamas savo pusbrolio Antano patyrimu pertvarkant Postavus, ėmėsi naujovių Rokiškyje. Galbūt ne iš karto, o palaipsniui buvo suformuota ilgo stačiakampio pavidalo Rokiškio miestelio aikštė, Laukupės vagoje įrengti tvenkiniai, pasodintas parkas. Manoma, kad Rokiškio pertvarkymo darbai buvo daromi pagal Vilniaus arkikatedros statytojo Lauryno Stuokos – Gucevičiaus projektą, nors tiesioginių įrodymų šiai nuomonei pagrįsti iki šiol nesurasta. 1801 metais rytiniame aikštės pakraštyje užbaigti statyti klasicizmo stiliaus vieno aukšto dvaro rūmai su aukštu pusrūsiu ir kupolu virš portiko.

Tyzenhauzų šeimos santykiai su Rusijos valdžia buvo prieštaringi. Viena vertus, Ignoto Tyzenhauzo ir Marijanos Pšezdzieckos duktė Sofija buvo Rusijos carienės rūmų freilina ir bendravo su caru Aleksandru I, antra – Ignotas Tyzenhauzas buvo Napoleono paskirtos Vilniaus gubernijos administracijos nariu, o jo sūnūs Konstantinas ir Rudolfas kaip lenkų dalinių karininkai dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją.

Ignoto Tyzenhauzo vaikai pasižymėjo neeiliniais talentais. Sofija Tyzenhauzaitė parašė turiningus atsiminimus, kuriuose sodriai atskleisti Lietuvos diduomenės gyvenimo bruožai XIX amžiaus pradžioje. Jos plunksnai priklauso ir penki istoriniai romanai, parašyti Valterio Skoto dvasia, yra nemenkas kūrybinis įnašas į lenkišką Lietuvos literatūrą.

Ignoto Tyzenhauzo sūnus Konstantinas (1786 – 1853) – žymus XIX amžiaus gamtininkas. Vilniaus universiteto auklėtinis, Napoleono žygio į Rusiją dalyvis, po karo kurį laiką slapstėsi užsienyje. Po amnestijos grįžęs į gimtuosius kraštus, Konstantinas dirbo gamtos mokslų srityje, tyrinėdamas Vidurio Europos paukščius, palaikė ryšius su žymiausiais to laiko Europos ornitologais. Prieš mirtį Konstantinas pavedė sūnui Reinoldui išleisti jo neužbaigtą darbą apie paukščių kiaušinius. Sūnus įvykdė tėvo pavedimą: 1862 metais Varšuvoje buvo išleistas Konstantino Tyzenhauzo atlasas „Lenkijos paukščių ovologija“, kuris, mokslininkų nuomone, ir dabar neprarado aktualumo[xxii].

Tyzenhauzai dvarams administruoti sugebėdavo parinkti sumanių ir iniciatyvių žmonių. Vienas jų Rokiškio valdų administratorius Jonas Horodeckis, kilęs iš Postavų apylinkių. Vilniaus universiteto auklėtinis Horodeckis, kaip ir jo šeimininkas Konstantinas Tyzenhauzas, mėgo gamtos mokslus. Rokiškio grafystės dvarų ekonomų susirinkimuose jis skaitydavo paskaitas gamtos mokslų klausimais ir aiškindavo, kaip mokslą pritaikyti ūkiniame darbe.[xxiii]

Napoleono žygio dalyvis Jonas Horodeckis buvo rokiškėnų dalyvavimo 1831 metų sukilime organizatorius ir vadas. Jis įsakė dvarų ekonomams iš kiekvieno valakinio ūkio atsiųsti po vieną pike ginkluotą valstietį. Medžiotojai turėjo atvykti ginkluoti šautuvais. Rokiškio dvarų sukilėlių būrys dalyvavo kautynėse su Rusijos kariuomene Zarasuose. Kai sukilimas buvo numalšintas, baudėjų dalinys Rokiškyje suėmė grupę žmonių – bajorų, kunigų, valstiečių, kurie buvo nugabenti į Daugpilio tvirtovę, kur posėdžiavo tardymo komisija. Kadangi Horodeckio tarp suimtųjų nebuvo (jo tolesnis likimas nežinomas), sulaikytieji rokiškėnai visą kaltę vertė sukilėlių vadui: jie dalyvavę sukilime priversti, nes Horodeckis grasinęs mirties bausme už atsisakymą eiti į sukilimą. Tardytojai atkakliai klausinėjo suimtuosius rokiškėnus, koks buvo Tyzenhauzo vaidmuo sukilime. Tardomieji aiškino, kad apie tai jie nieko nežino, nes Tyzenhauzo tuo metu Rokiškyje nebuvo. Aukštadvario ekonomas Jonas Grinevičius, duodamas parodymus komisijai, sakė, kad Horodeckis jį pasiuntęs joti į Postavus su laišku Tyzenhauzui. Tačiau pabūgęs susitikimo su baudėjais, Grinevičius grįžęs iš pusiaukelės ir grąžinęs laišką Horodeckiui.[xxiv]

Baudžiavai baigiantis, Tyzenhauzų Rokiškio dvarų valstiečiai buvo pervesti į piniginį činšą, kas turėjo teigiamą poveikį ir baudžiauninkų ūkių stiprėjimui. Dvidešimties dešimtinių ariamos žemės ir dešimties dešimtinių pievų dydžio ūkis mokėjo dvarui 40 – 50 rublių činšo. Valstiečiai pasidarė uolesni ir sumaningesni, jų ūkiuose padaugėjo gyvulių, pradėti geriau tręšti laukai, dūminės trobos buvo perstatomos į baltąsias, su mūriniais pamatais. Sumažėjo karčiamų. Valstiečiai ėmė daugiau leisti vaikus į mokyklas.[xxv] Iš tikrųjų, pagal 1858 metų vien Vyžūnos vaitystės kaimuose buvusių mokyklų, mokytojų ir mokinių sąrašą, devyniose mokyklose mokėsi 77 berniukai ir mergaitės.[xxvi]

Nors Rokiškio dvarininkai kalbėjo lenkiškai, jie nebuvo abejingi lietuvių kalbai. Kunigas Silvestras Gimžauskas pasakojo, kaip Reinoldui Tyzenhauzui užsakius, jis vertė į lietuvių kalbą Haidno oratorijos apie pasaulio sutvėrimą, Mocarto „Te Deum“ ir kitų kompozitorių kūrinių lotyniškus tekstus į lietuvių kalbą. Iš pradžių Tyzenhauzas su šiuo užsakymu kreipėsi į Žemaičių kunigų seminarijos rektorių. Bet seminarijoje neatsirado žmonių, kurie būtų ėmęsi šio darbo. Tada grafas paprašė Vilniaus kunigų seminarijos rektorių rasti klierikų vertimui. Kadangi klierikas Gimžauskas jau buvo žinomas, kaip sugebantis eiliuoti poetinius kūrinius, jam šis darbas ir buvo pavestas. Kartu su mokslo draugu Kurčevskiu, vėliau istoriku ir Vilniaus katedros prelatu, Gimžauskas išvertė minėtus tekstus. Kunigų seminarijos klierikų choras muzikos klasikų kūrinius lietuviškai giedojo Tyzenhauzų rūmuose Vilniuje Trakų gatvėje.[xxvii] Galimas dalykas, kad Reinoldas Tyzenhauzas buvo numatęs, kad šie kūriniai bus sugiedoti lietuviškai jo iniciatyva ir lėšomis statomoje Rokiškio bažnyčioje. Reikia prisiminti, kad tai buvo pats juodžiausias lietuviškos spaudos draudimo keturiasdešimtmečio vidurys, kai Rusijos imperijos valdžia visomis priemonėmis stengėsi surusinti ir suprovoslavinti Lietuvą.

Tyzenhauzų kultūrinės veiklos viršūnė – naujos Rokiškio bažnyčios pastatymas. Kai Reinoldas Tyzenhauzas kreipėsi į Rusijos valdžią prašydamas leidimo statyti naujai bažnyčiai vietoj sudegusios, gubernatorius užrašė rezoliuciją, kad rokiškėnams naujos bažnyčios nereikia, kad jie gali melstis netoliese esančiose Obelių, Kamajų ar Panemunėlio bažnyčiose. Ir vis dėlto grafui Tyzenhauzui pavyko gauti leidimą bažnyčios projektavimui ir statybai. Didingas neogotikinio stiliaus pastatas užbaigė Rokiškio miesto aikštės formavimą, uždarydamas ją iš vakarų pusės. Jis tapo ne tik rokiškėnų šventove, bet ir paminklu Tyzenhauzų giminės kultūrinei veiklai Rokiškyje.

Reinoldas Tyzenhauzas mirė 1880 metais. Tai buvo paskutinysis iš Tyzenhauzų giminės vyriškosios linijos žmonių. Rokiškio dvaras per Reinoldo seserį Mariją perėjo grafų Pšezdzieckių giminei.

[i] Hermanas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991, p.202.

[ii] Советская историческая энциклопедия. t.14, Москва, 1973, c. 216.

[iii] Kósciolkowski S. Antoni Tyzenhauz – podskarbny nadworny Litewski, t.1,2,Londyn,1970 – 1971. (toliau Kósciolkowski S. Antoni Tyzenhauz).

[iv] Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės. Sudarytojas E.Rimša.,Vilnius,1999.

[v] VUB RS, F.5,B.28 – 2334.

[vi] MAB RS, F. 256(1080).

[vii] Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau –LVIA), F.694, Ap.1,B.3504;Taip pat SA 19253.

[viii] LVIA.,F.515, Ap.25,B.326; taip pat F.515,Ap.25,B.347.

[ix] Rokiškio krašto muziejaus archyvas (toliau RKM), B.4035.

[x] Raganų teismai Lietuvoje, Vilnius, 1987, p.207, 225.

[xi] VUB RS, F.5, B.28-2334.

[xii] Ten pat, l.261, 253.

[xiii] Ten pat, l.230.

[xiv] Ten pat, l.254.

[xv] LVIA, F.669, Ap.1. B.7, l.54.

[xvi] VUB RS, F.5, B. 28-2334, l. 256.

[xvii] Ten pat, l.55-56; taip pat: Kósciolkovski S. Antoni Tyzenhau,. t.1. l. 41-42. [xviii] Slownik geografizny Kròlewstva polskiego i innych krajów slowianskich, t.8, Warszawa, 1887, s. 848-849. [xix] LVIA, SA. 18548, l.154.

[xx] Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Rankraščių skyrius, F.99,B.221, 243, 244, 1900.

[xxi] Aftanazy R.Dzieje rezydenciji na dawnik kresach Rzeczpospolitej. Wojewódstwo wilenskie (wydamie drugie),t.4.,Wroclaw – Warszaw-Kraków, 1993, s.310.

[xxii] Dagys J. Medžiaga tirti biologijos istorijai Lietuvoje. Iš mokslų istorijos Lietuvoje, t.1,Vilnius, 1960, p.42-43.

[xxiii] Polski slownik biograficzny. t.x/1, zeszyt 44, s.11.

[xxiv] LVIA, F.437, Ap.1, B.210.

[xxv] Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t.1, Vilnius,1955, p. 443-444.

[xxvi] RKM, B.4008, l. 147-148.

[xxvii] Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir katalikų bažnyčia Lietuvoje,Vilnius, 2003, p. 270.

Rokiškio dvaro savininkai grafai Tyzenhauzai

1. Grafas Ignotas Tyzenhauzas (1760-1822). Rokiškį valdė iki 1822 m.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gvardijos šefas.

1801 m. Rokiškyje pastatė klasicistinius dvaro rūmus.

Žmona Marija Pšezdzieckytė (1762-1843).

  1.1. Sūnus Rudolfas (?-1830).

Napoleono armijos pulkininkas, 1821 m. vedęs Genovefą Puslovskytę (?-1827).

                      1. 1. 1. Duktė Hermancija (1822-1891), 1842 m. ištekėjusi už Severino Druskio.

                      1. 1. 2. Duktė Juzefa (1824-1849), 1842 m. ištekėjusi už Konstantino Potockio.

                      1. 1. 3. Duktė Elfrida (1825-1873), 1843 m.  ištekėjusi už Augusto Zamoiskio

   1. 2. Duktė Aleksandra (1780-1843). Tapytoja, ištekėjusi už Adomo Giunterio.

                      1. 2. 1. Duktė Matilda (1810-?), ištekėjusi už Moriso Bučinskio, filantropė.

                      1. 2. 2. Duktė Ida (1813-?), ištekėjusi už Mostovskio.

                      1. 2. 3. Duktė Gabrielė (1815-1869), rašytoja, ištekėjusi už Tado Puzinos.

  1. 3. Sūnus Konstantinas (1785-1853). Rokiškį valdė 1822-1853 m.

Mokslininkas ornitologas. Napoleono kariuomenės pulkininkas.

Žmona Valerija Vankovičiūtė (1805-1841).

                      1. 3. 1. Sūnus Zbignevas (1822-1845).

                      1. 3. 2. Duktė Elena (1825-1864).

                      1. 3. 3. Sūnus Vladislovas (1827-1829).

                      1. 3. 4. Duktė Marija (1823-1890). Rokiškį valdė 1880-1890 m.

                      Dailininkė, filantropė, 1842-11-24 ištekėjusi už istoriko grafo Aleksandro Pšezdzieckio (1814-1871).

1881 m. Vilniuje įsteigė akių ligoninę. Rokiškyje atidarė vaistinę, prieglaudą vargšams, išlaikė muzikos mokyklą, ligoninę.

Jos rūpesčiu baigta statyti dabartinė neogotikos stiliaus Rokiškio bažnyčia.

                                           1. 3. 4. 1. Sūnus Konstantinas (1846-1897).

                                           1. 3. 4. 2. Sūnus Gustavas (1850-1909).

                      1. 3. 5. Sūnus Reinoldas (1830-1880). Rokiškį valdė 1853-1880 m.

Neogotikinės Rokiškio bažnyčios fundatorius. Filosofas, ekonomistas, verslininkas. Mirė bevaikis.

   1. 4. Duktė Sofija (1790-1878). Pirmoji rašytoja moteris iš istorinės Lietuvos. Kūrė prancūzų kalba. Didžioji dalis kūrybos – istoriniai romanai, paremti tikrais Lietuvos istorijos faktais, susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės gyvenimu.

                   1. 4. 1 Sūnus Aleksandras (1821-1896).

TYZENHAUZŲ HERALDINIS SIMBOLIS ROKIŠKIO HERBE

Pirmoji heraldikos komisija prie Lietuvos TSR kultūros ministerijos sukurta 1966 metais. Jos tikslas buvo koordinuoti Lietuvos miestų istorinių herbų atkūrimo ir naujų sukūrimo darbus. Per ketverius metus aprobuoti 44 Lietuvos miestų ir 2 miestelių herbai. 1970 metais heraldikos komisija buvo uždrausta – komunistinė valdžia įžiūrėjo lietuvių nacionalizmo pavojų. Heraldikos komisiją bandyta atgaivinti 1980 metais, bet tai padaryti pavyko tik 1987 metais, įsibėgėjus M. Gorbačiovo „perestroikai“. Pradžioje Lietuvos Respublikos heraldikos komisija veikė prie Lietuvos kultūros ministerijos, vėliau prie Aukščiausios Tarybos Prezidiumo, o galiausiai 1995 tapo pavaldi Lietuvos Prezidento institucijai.

Istorinio miesto herbo Rokiškis neturėjo. Pirmąjį Rokiškio miesto herbą 1970 metais sukūrė dailininkas – grafikas Rimantas Gibavičius. 1970 metų birželio 13 dieną jis buvo aprobuotas Respublikinės heraldikos tarybos. Po kelių mėnesių Lietuvos komunistų partijos centro komiteto nurodymu naudotis miestų herbais buvo uždrausta.

1 pav. Pirmasis Rokiškio herbas, išspausdintas Tarybų Lietuvos  enciklopedijoje 1986 metais. Autorius Rimantas  Gibavičius.
1 pav. Pirmasis Rokiškio herbas, išspausdintas Tarybų Lietuvos enciklopedijoje 1986 metais. Autorius Rimantas Gibavičius.

Pirmojo Rokiškio herbo skydas padalintas į keturias dalis. Viršutiniame raudonajame lauke pavaizduota pirmųjų Rokiškio valdovų kunigaikščių Krošinskių sidabrinė trišakė žvakidė, antrajame geltoname (auksiniame) lauke grafų Tyzenhauzų šeimos heraldinis simbolis juodas jautis.  1 pav. Pirmasis Rokiškio herbas, išspausdintas Tarybų Lietuvos enciklopedijoje 1986 metais. Autorius Rimantas Gibavičius.

2 pav. Tyzenhauzų heraldinis simbolis juodas jautis
2 pav. Tyzenhauzų heraldinis simbolis juodas jautis

Trečiasis laukas padalintas į dvi dalis – viršutinėje baltoje įdėtas mėlynas priekalas – revoliucinio kalvio Ignoto iš sovietinio rašytojo A. Gudaičio-Guzevičiaus romano „Kalvio Ignoto teisybė“ simbolis, apatinėje raudonoje pavaizduota balta penkiakampė žvaigždė. Ketvirtajame raudonajame lauke pavaizduoti paskutinių Rokiškio dvaro valdytojų Pšezdeckių heraldiniai simboliai – trys sidabrinės į apačią trumpėjančios juostelės su sidabrine lelija viršuje.

1987 metais atkurtai Heraldikos komisijai peržiūrėjus 1966 – 1970 metų laikotarpiu sukurtus miestų herbus, buvo pasiūlyta Rokiškio herbe sovietinių simbolių atsisakyti. Naują herbą sukurti pavesta pirmojo herbo autoriui Rimantui Gibavičiui. Naujajame herbo variante pasikeitė herbo skydo forma, trečias herbo laukas tapo mėlynas, o jame pavaizduoti juodu kontūru ir šešėliais apvesti sidabriniai vargonai, simbolizuojantys Rokiškio muzikines tradicijas. Šis herbo variantas nebuvo aprobuotas Heraldikos komisijos, tačiau Rokiškio savivaldybė iki 1993 metų jį naudojo savo reikmėms.

3 pav. Antrasis Rokiškio herbas, nebuvo aprobuotas Heraldikos komisijos.  Autorius Rimantas  Gibavičius.
3 pav. Antrasis Rokiškio herbas, nebuvo aprobuotas Heraldikos komisijos. Autorius Rimantas Gibavičius.
Dabartinio Rokiškio herbo etalono autorius yra dailininkas – grafikas profesorius Juozas Galkus. Juozas Galkus yra 44 miestų ir miestelių herbų autorius. Rokiškio herbe jis paliko nepakeistus Krošinskių ir Pšezdeckių heraldinius ženklus. Vargonai įgavo naujų – barokinių bruožų. Gerokai pasikeitė ir Tyzenhauzų juodasis jautis.
4 pav. Tyzenhauzų jaučio kitimas. Jis pasidarė masyvesnis, atsirado gaurais apaugusi ketera.
5 pav. Dabartinis Rokiškio herbo etalonas. Autorius Juozas Galkus. 1993 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Rokiškio herbą patvirtino dekretu Nr. 122.
Besigilinant į Rokiškio herbo kilmę, kilo abejonių dėl antrame – geltoname (auksiniame) lauke pavaizduoto grafų Tyzenhauzų heraldinio simbolio. Šis herbas žinomas nuo 1150 metų. Dabartiniais laikais dažnai jis vadinamas „juoduoju buivolu“, heraldinėje literatūroje nurodoma, jog Tyzenhauzų giminė turi „Bawól” herbą. Štai, pavyzdžiui, Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 31 d. sprendimu Nr.TS-10.190 nustatyta Rokiškio rajono savivaldybės herbo naudojimo tvarka. Dokumente rašoma: „Antrajame geltoname (auksiniame) lauke yra juodas buivolas – grafų Tyzenhauzų herbas“. Zoologijos žinynai aprašo tik Afrikos ir Azijos buivolus, kurie niekada negyveno Europoje. Jų tarpe yra tik vienas „juodasis buivolas“. Juodasis arba afrikinis buivolas (lot. Syncerus caffer, angl. African Buffalo, vok. Afrikanischer Büffel) – jaučių (Bovinae) pošeimio dykaraginis žinduolis. Juodos spalvos arba pilkas, kaktą dengia platūs ragų pamatai. Paplitęs tik tropinėje Afrikoje. Tačiau į Rokiškio herbe pavaizduotą gyvūną jis nė kiek nepanašus.
6 pav. Juodasis arba afrikinis buivolas (lot. Syncerus caffer).

Tyzenhauzų heraldinis simbolis vadinamas juoduoju jaučiu, kartais juoduoju buivolu ar buliumi (lenk. bawół, byk), tačiau dabartiniame Rokiškio herbo variante jis labiausiai panašus į stumbrą.Stumbras (lot. bison bonasus, vok. Wisent, lenk. żubr)) – jaučių (Bovinae) pošeimio dykaraginis žinduolis.

7 pav. Dabartiniame Rokiškio herbe Tyzenhauzų juodasis jautis panašus į stumbrą.

Pamėginkime išsiaiškinti, kokį gyvūną savo giminės simboliu buvo pasirinkę Tyzenhauzai – sena Vokietijos Holšteino ar Vestfalijos kunigaikštystėse gyvenusi riterių giminė, kurios atstovai XII ir XIII amžių sandūroje persikėlė į Padauguvį, esantį Livonijos ordino valstybėje, o dar vėliau ir į Lietuvą, kurioje pamažu sulenkėjo. Apskritai Tyzenhauzų (beje, giminės pavardė vokiškai rašoma – Tiesenhausen, tai lietuviška transkripcija turėtų būti Tyzenhauzenai) giminės atstovų pėdsakų galima rasti Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Pavyzdžiui Ferdinandas von Tiesenhausenas (1782-1805) Rusijos armijos karininkas, nukautas Austerlico mūšyje, buvo Andrejaus Bolkonskio prototipu Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“. Bet sugrįžkim prie Tyzenhauzų herbo. Šiame Tyzenhauzų herbo variante heraldinis gyvūnas nepanašus į stumbrą.

8 pav. Tyzenhauzų herbas Postavų (Baltarusija) mieste.

Rygos Domo katedroje kabančiame, 17 amžiuje iš medžio išdrožtame Tyzenhauzų herbe pavaizduotas gyvūnas taip pat ne stumbras, o herbo viršuje pavaizduoti ilgi medžioklės ragai, taip pat nėra būdingi stumbrams.

9 pav. Livonijos Tyzenhauzų herbas, kabantis Rygos Domo katedroje.

Šiuose baronų Tyzenhauzų herbuose pavaizduoti gyvūnai taip pat neturi būdingų stumbrui bruožų: masyvaus sprando, galingos nugaros, gaurais apžėlusios keteros. Charakteringa herbų detalė medžiokliniai ragai.

10 pav. Įvairių laikotarpių Tyzenhauzų herbai su juoduoju jaučiu. Šis herbas žinomas nuo 1150 metų.

Tyzenhauzų giminės šakų labai daug ir kiekviena iš jų kūrė savitą herbo variantą, atitinkantį istorinį laikotarpį, gyvenamąją aplinką, pakitusį politinį arba ekonominį statusą, tačiau visų herbų dominuojančiu centriniu simboliu lieka juodas jautis.

11 pav. Livonijos baronų Tyzenhauzų herbai su juoduoju jaučiu centre.

Naujausiose, išplėtotose Tyzenhauzų herbo versijose, sukurtose vėlyvesniais laikais, juodasis jautis vis tiek vaizduojamas archajiškai, neįgauna naujų bruožų.

12 pav. Vokietijos Tyzenhauzų išplėtoti herbai su juoduoju jaučiu centre.

Tai koks gyvūnas vaizduojamas Tyzenhauzų herbe? Labiausiai jis panašus į senųjų laikų girių gyventoją – taurą, kuris XII amžiuje, kai atsirado Tyzenhauzų herbas, buvo paplitęs visoje Europoje. Tauras (lot. Bos primigenius) – išnykęs dykaraginių (Bovidae) žinduolių būrio, jaučių (Bovinae) pošeimio gyvūnas. Iš prijaukintų taurų kilo karvės. Papildomų argumentų šiai versijai suteikia herbų viršuje pavaizduoti medžiokliniai pučiamieji ragai, kuriuos pūsdami, duodavo signalus medžioklės metu. Jų forma identiška tauro ragams, kurie siekdavo 50 cm ilgio, o kartais ir daugiau.

13 pav. Tauras (lot. Bos primigenius)

Tai galėtų patvirtinti ir daugybė kitų Tyzenhauzų herbo versijų, kuriose mes matome gyvūną labiau panašų į taurą, o ne į stumbrą.

14 pav. Įvairių laikotarpių Tyzenhauzų herbai, kuriuose juodasis jautis turi tauro bruožų. Herbų viršuje matome tauro ragus.

Rokiškio dvaro menėje virš židinio kabo dar vienas Tyzenhauzų herbo variantas. Tai greičiausiai XIX amžiaus, atlietas iš bronzos heraldinis jaučio atvaizdas. Turbūt, juo labiausiai remtasi kuriant Rokiškio herbo jautį.

15 pav. Kuriant naujausią Rokiškio herbo versiją, turbūt, remtasi XIX amžiaus heraldinio jaučio atvaizdu, kuris panašus į stumbrą.

Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje rasime ne vieną jos fundatoriaus – grafo Reinholdo Tyzenhauzo giminės herbą. 1882 m. į Rokiškį iš Belgijos buvo atvežta Josefo ir Liudviko Gojerių (Goyers) dirbtuvėse pagaminta medinė bažnyčios įranga. Tikėtina, jog herbai, taip pat sukurti šiose dirbtuvėse, nes pagaminti iš natūralaus ąžuolo, jiems būdinga profesionali bei nepaprastai kruopšti drožimo maniera.

16 pav. Grafo Reinholdo Tyzenhauzo giminės herbas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje.

Keista istorija atsitiko su Kauno miesto herbu. Ten dėl teisės būti miesto simboliu taip pat susikovė tauras su stumbru.

17 pav. Tauras ir stumbras yra du skirtingi heraldiniai simboliai.

Nuo 1492 iki 1843 metų Kauno miesto herbe vaizduotas tauras su auksiniu kryžium tarp ragų. Nepriklausomybės laikais, 1935 m. gegužės 2 d. Kauno miesto taryba priėmė naują dailininko J. Burbos sukurtą herbo etaloną. Tai stačiakampis, suapvalinta apačia herbinis skydas, kurio viršutiniame purpuriniame lauke vaizduojamas stovintis baltas stumbras su auksiniu kryžiumi. Sovietmečiu Kaunas ilgą laiką herbo neturėjo. Kauno herbą sukurti pavesta dailininkui Vytautui Baniui. Pagrindiniu simboliu vėl pasirinktas stumbras. V. Banys naujajame herbe sukeitė stumbro priekinių kojų padėtis, šiek tiek į kitą pusę pakreipė galvą ir atsisakė auksinio kryžiaus. Sovietiniams funkcionieriams užkliuvo piešinyje buvę stumbro „vyriškumo“ požymiai, todėl jų irgi buvo atsisakyta. Herbas patvirtintas 1969 metais. 1992 m. norint atstatyti istorinį teisingumą, pradėtas kurti naujas herbas. Po 16 svarstymų kaip etalonas patvirtintas raudoname skyde baltas tauras su lotynišku auksiniu kryžiumi tarp ragų. 1993 m. birželio 30 d. Kauno miesto herbas (dail. Raimondas Miknevičius) patvirtintas Lietuvos Prezidento.

18 pav. Kauno miesto herbo metamorfozės. Tauras pavirto į stumbrą, stumbras vėl virto tauru.

Palyginus Kauno miesto herbą ir senuosius Tyzenhauzų herbo atvaizdus, peršasi išvada – juodasis jautis Rokiškio herbe turėtų būti tauras, o ne stumbras. 15 amžiaus pradžioje taurai dar gana gausiai gyveno Rytprusiuose, Lietuvoje ir Lenkijoje. Tauras (lenk. tur, vok. thur, pranc. la taureau, angl. urus, aurochs) – vienas iš labiausiai garbintų laukinių gyvūnų. Juos galėjo medžioti tik kunigaikščiai ir karaliai, o jei šį girių galiūną nugalabydavo nekilmingas žmogus, tai grėsė mirties bausmė. Įvairiose Europos valstybėse jis tapo jėgos, garbės ir taurumo simboliu. 1627 metais Jaktorovo girioje, esančioje apie 30 km nuo Varšuvos, buvo sumedžiota paskutinioji tauro patelė. Vėlesnių amžių žmonės pradėjo manyti, kad senoviniuose raštuose minimi tauras ir stumbras – tas pats gyvūnas, vadinamas skirtingais vardais. Tik XIX a. pradžioje žymus vokiečių mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius Liudvigas Bojanus, lygindamas išlikusius šių gyvūnų griaučius, parodė, kad tai dvi skirtingos rūšys. Vis dėlto, kaip heraldikos terminologijoje atsirado – „juodasis buivolas“? Atsakymas labai paprastas – buvo siekiama parodyti, jog Tyzenhauzų jautis ne paprastas „naminis“ gyvūnas, o laukinis – kupinas jėgos gyvulys. Pirminė herbo prasmė išnykus taurams veikiausiai buvo pamiršta.

19 pav. Įvairių laikotarpių Tyzenhauzų juodasis jautis riestu sprandu ir ilgais ragais yra tauras. Tai akivaizdu, kai palyginame su Kauno ir kitų miestų herbais.

Tauras, kaip heraldinis ženklas, panaudotas lietuviškuose Kauno apskrities, Kauno, Tauragnų miestų herbuose.

20 pav. 2001 m. gegužės 21 d. Tauragnų herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1333. Herbo autorė – dailininkė Vida Navikienė.

Tačiau reikia pastebėti, kad šis heraldinis ženklas paplitęs visoje Europoje: Seinų (Lenkija), Turkos, Prilukos (Ukraina), Ursenbacho (Vokietija), Turino (Italija), Urio (Šveicarijos kantonas) Sainte-Agathe-la-Bouteresse, Couffy, Nimo (Prancūzija) miestų herbuose, Rumunijos herbe, Meklenburgo (Šiaurės Vokietijos regionas) ir Moldavijos vėliavose bei herbuose.

21 pav. Sainte-Agathe-la-Bouteresse, Couffy, Nimo (Prancūzija) , Turkos (Ukraina, Karpatai) ,Turino (Italija), miestų herbai su tauro atvaizdu.
22 pav. Plačiai žinomų Italijos Bordžijų(Borgia), iš kurios kilo Romos popiežius Aleksandras VI, ir Lenkijos karalių Poniatovskių šeimų herbuose taip pat aptinkamas tauras.

Gal tik mes – rokiškėnai nežinome tikrojo Tyzenhauzų herbo simbolio? Nes atrodo, jog Tyzenhauzų giminė apie tai žino puikiausiai.

23 pav. Livonijos( Estijos) baronų Tiesenhausen palikuonys 800 metų giminės jubiliejaus proga nusifotografavo prie tauro skulptūros Rakverės mieste (Estija), kurią sukūrė garsus estų skulptorius Tauno Kangro. (Nuotrauka iš interneto -Rundbrief 2011 Des Familienverbandes v.Tiesenhausen).
« 2017 rugpjūčio mėn. » loading...
P A T K P Š S
31
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
1
2
3

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Teisinė forma: Savivaldybės biudžetinė įstaiga;
Adresas: Tyzenhauzų g. 5, LT-42115, Rokiškis;
Įmonės kodas: 190263920; Tel. +370 458 52835;
El. paštas: muziejus@rokiskyje.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

ADMINISTRACIJOS DARBO LAIKAS

 

Pirmadieniais - ketvirtadieniais 8. 00 val. - 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. - 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. - 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau

 

KAIP MUS RASTI?