KUNIGAIKŠČIAI KROŠINSKIAI ROKIŠKIO DVARE

Bronius Deksnys

1. Krošinskių giminės medis

Du šimtus metų Rokiškio dvarą (tuo pačiu ir jo teritorijoje gyvenusius žmones) valdė Krošinskių giminė. Sprendžiant pagal dokumentus, ši giminė Rokiškyje apsigyveno apie 1515 metus. Tais metais datuojamas žemės maršalo Jono Mykolaičio nurodymas Timofejui Krošinskiui pristatyti į teismą rokiškėnus, nusiaubusius giedraitiškio bajoro Adomo Volodkovičiaus Vyžūnų dvarą[1]. Paskutinysis Rokiškio savininkas iš Krošinskių giminės Juzefas Krošinskis 1715 metais visus tėvo ir motinos valdytus dvarus užrašė (mirties atveju) Tyzenhauzams. Jis buvo užmuštas per konfederaciją, o dvarai – Rokiškis, Naujadvaris, Aukštadvaris, Kamajai, Vederiškė, taip pat valdos Vilniaus apylinkėse – liko Jonui Tyzenhauzui[2]. Tuomet Rokiškyje prasidėjo beveik du šimtmečius trukęs Tyzenhauzų valdymas.

XIX ir XX amžių sandūroje išleista lenkiška enciklopedija, remdamasi XVII a. istoriko Alberto Kojelavičiaus teiginiais, rašo, kad Krošinskiai gali būti tariamo Kęstučio sūnaus Vygunto palikuonys (kiti istorikai tokio Kęstučio sūnaus nemini). Vygunto sūnus Grigalius prie Nemuno kairiojo intako Servečės pastatęs Krošino pilį ir įkūręs miestą, nuo kurio jo palikuonys įgiję Krošinskių pavardę. Manoma, kad Žygimanto Kęstutaičio laikais ši giminė buvo persekiojama, o Krošinas atiteko valdovui. Krošinskams teko ieškotis tarnybos ir kitų valdų. Jie pabuvojo Švitrigailos tarnyboje Lucke, tarnavo Kazimierui Jogailaičiui, kuris apdovanojo Krošinskius valdomis Smolensko vaivadijoje, kur jie buvo ir valstybės tarnyboje. Konstantinas Krošinskis 1480 m. buvo Smolensko iždininkas. XVI a. Krošinskių giminė pasidalijo į dvi šakas, kurių viena šaka užgeso Smolenske to pat amžiaus viduryje. Kita kūrė savo ateitį etninėje Lietuvoje. Krošinskių herbas – sidabrinis trišakis raudoname skyde[3]. Jis sudaro dalį dabartinio Rokiškio herbo.

Apie tolesnius Krošinskių gyvenimo įvykius galime spręsti iš įrašų Lietuvos Metrikos knygose, archyvų dokumentuose ir iš dabar neišlikusių Tyzenhauzų dvarų archyvo dokumentų, kurių nuorašai arba išrašai, padaryti XIX a. pirmoje pusėje, dabar saugomi Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuose[4].

Rokiškio dvaro raštininkai, darydami senųjų dokumentų nuorašus, kartais trumpino, nurašydavo fragmentais, kartais, nebesuprasdami senųjų dokumentų ir juos perpasakodami, spėliodavo. Neretai nurašomi skundai teismams, tačiau nerandame pėdsakų, kaip teismai išsprendė šiuos skundus. Nurašinėjant dokumentus, į juos įsivėlė vienas – kitas netikslumas.

XV ir XVI amžių sandūroje paaštrėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) santykiai su Maskvos Didžiaja Kunigaikštyste (MDK). Stiprėjančios Maskvos valdovai, pasiskelbę rytų slavų žemių telkėjais, veržėsi į LDK rytinio pasienio žemes. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, siekdamas pagerinti santykius su Maskva, pasipiršo didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrai Elenai ir 1495 metais vedė ją. Savo žmonai ir jos palydai išlaikyti jis paskyrė daug dvarų slaviškose LDK vietovėse ir etninėje Lietuvoje, jų tarpe Anykščius ir Rokiškį. Nors kunigaikštienė Elena buvo lojali Lietuvos valstybei, bet Maskva nenutraukė ekspansijos į LDK žemes. Dar XV a. pabaigoje maskvėnai užėmė dalį Smolensko vaivadijos žemių, o 1514 m. ir patį Smolenską. Čia neteko valdų ir kunigaikščiai Krošinskiai: nepanorę tapti Maskvos pavaldiniai, jie persikėlė į etninę Lietuvą ir prašė LDK valdovų skirti jiems valdų vietoje prarastųjų prie Smolensko. Aleksandras mirė 1506 m., jo našlė Elena – 1513 m. Rokiškio dvaras vėl grįžo didžiajam kunigaikščiui. Žygimantas Senasis priglaudė jame pabėgėlį iš Smolensko kunigaikštį Timotiejų Krošinskį.

Sprendžiant pagal vardą (Timofejus) ir sūnaus vardą (Ivanas), Krošinskiai veikiausiai buvo stačiatikiai. Daugelis Lietuvos didikų, įsikūrusių rytinėse LDK žemėse, taikėsi prie vietos papročių, kalbos ir tikėjimo. Galbūt ne išimtis buvo ir Krošinskiai. Bet jie Rokiškyje nepastatė stačiatikių cerkvės. Maža to, Rokiškio bažnyčios ir klebonijos 1563 m. inventoriuje užrašyta, kad kunigaikštis Ivanas Krošinskis nuo visų grūdų duoda Rokiškio bažnyčiai dešimtinę[5]. Matyti bajorai, persikėlę į etninę Lietuvą iš rytinių LDK žemių pereidavo į katalikybę ir lenkėjo.

1518 m. Žygimantas Senasis atsiuntė iš Krokuvos Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai nurodymą nejudinti Krošinskio iš Rokiškio dvaro. Matyti vaivada buvo sumanęs racionaliau panaudoti šį dvarą pajamoms į valstybės iždą didinti. Krošinskis pasiskundė valdovui, ir šis liepė palikti Krošinskį ramybėje: tegu jis Rokiškio dvarą laiko ir jo pajamomis naudojasi, kaip tai darė karalienė Elena. Valdovas liepė niekam neatidavinėti Rokiškio žmonių, nes jis ir taip jau atidavęs kelias dešimtis bajorams ir dvariškiams[6].

Atrodo, kad Timofejus Krošinskis Rokiškio dvare neskurdo, o staigiai turtėjo. 1519 m. jis paskolino Žygimantui valstybės reikalams 460 tūkstančių grašių, o valdovas užstatė jam Rokiškio dvarą su miesteliu, visomis karčiamomis ir pajamomis (1519 m. sausio 2 d. privilegija). Karalius taip pat pažadėjo atkovoti iš Maskvos valdovo Krošinskio paliktus dvarus prie Smolensko. Krošinskių reikalai ir toliau gerėjo. Gi valstybė skolų jiems sugrąžinti nesugebėjo. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1547 m. lapkričio 9 d. privilegija atidavė Rokiškio dvarą Ivanui Timofiejevičiui Krošinskiui ir jo palikuonims visiems laikams[7] (nuoraše parašyta, kad Ivanui ir Jonui, bet jį padarę raštininkai pažymi, kad dėl to ir jiems patiems neaišku: vėlesniuose dokumentuose minimas Ivanas Krošinskis). Maža to, kai Žygimantas Augustas pagal Pasvalio sutartį su Livonijos ordinu gavo šioje šalyje pilių ir dvarų, jis atskyrė nuo gautų valdų Aknystos dvarą ir atidavė jį Ivanui Krošinskiui (Tyzenhauzų dvarų nuorašų knygoje klaidingai užrašyta, kad Aknystą Timofejui Krošinskiui 1562 m. atidavė Žygimantas Senasis: tuo metu jie abu jau buvo mirę)[8]. Istorikė iš Latvijos Māritė Jakovleva, remdamasi Latvijos archyvų dokumentais, patikslino, kad tai padarė Žygimantas Augustas 1561 metais[9].

1565 m. ir 1567 m. Ivanas Krošinskis minimas LDK kariuomenės surašymo dokumentuose Lietuvos Metrikoje: jis siuntė į surašymą 1565 m. 20 raitelių (9 husarus ir 11 kazokų), taip pat 11 pėstininkų, o už brolio (?) sūnų iš Kraštų dvaro 3 raitelius ir 1 pėstininką; 1567 m. į surašymą atvyko Krošinskio pasiųsti 33 raiteliai ir 16 pėstininkų[10].

1588 m. Ivanas Krošinskis veikiausiai jau buvo miręs, nes jo sūnūs Petras ir Aleksandras pasidalijo dvarus. Petrui atiteko Rokiškis, Vederynė, Aknysta ir Onuškis (Dėl Onuškio tada vadinto Hanušiškiais, trūksta aiškumo: tuo metu jį valdė Astikai. Galbūt Onuškiu tada buvo vadinama ir žemė, buvusi į rytus nuo Astikų dvaro ir jungusi Krošinskio Rokiškio ir Aknystos valdas). 1603 m. Petrui atiteko ir Sužionys, Gudiškai bei Krošinskių dvarai Minsko vaivadijoje[11].

1588 m. Petras Krošinskis, ką tik gavęs tėvo palikimą, leido savo žmonai Rainai Rapalovskai užstatyti dvi dalis Rokiškio, Onuškio, Vederynės, Kamajų ir Aknystos dvarų už 10 tūkstančių kapų grašių. Atrodo, kad po keletos metų jis jau buvo našlys, nes 1604 m. vedė Jurgio Karengos našlę Haną (Oną), kilusią iš smulkių kunigaikščių Druckių – Sokolinskių giminės. Ir pagal kilmę, ir pagal vyrą dokumentuose ji vadinama kunigaikštiene. Tarp kitų dvarų jai ir Jurgio Karengos sūnums Kristupui bei Jurgiui priklausė ir Kazliškio dvaras. Atrodo, kad iki 1580 m. jį valdė Grigalius Astikas, kuris dėl pažado Maskvos valdovui Ivanui IV nužudyti karalių Steponą Batorą, šnipinėjimo Maskvai, pinigų padirbinėjimo ir dokumentų klastojimo buvo apkaltintas valstybės išdavimu, pasmerktas mirti, o jo dvarai konfiskuoti. Kazliškio dvarą Steponas Batoras atidavė savo patalininkui Jurgiui Dokvardui Karengai. Bet Grigaliaus Astiko sūnus – Vilniaus apskrities žemės teismo teisėjas Jonas Astikas kreipėsi į karalių, teigdamas, kad jis nežinojo apie tėvo nusikaltimus, nes gyveno su jo palikta motina. Batoras leido jam atgauti dalį valdų, taip pat ir Kazliškio dvare. Čia mes ir sutinkame kunigaikštienę Haną Krošinskienę ir jos vyrą Petrą Krošinskį. Vilkmergės pilies teismo pareigūnai Andrius Miserovskis ir Valentinas Grigorevičius 1596 m. vasarą plačiai aprašė Hanos Krošinskienės ir Petro Krošinskio derybas su Jonu Astiku dėl Kazliškio valdos pasidalinimo[12]. Astikas atgavo Tanskio dvarą ir keletą kaimų.

Hana Krošinskienė ir toliau rūpinosi sūnų iš pirmosios santuokos Kristupo ir Jurgio Karengų turto reikalais, dalyvavo užstatant ir išperkant jų valdytus kaimus. 1613 m. dokumentuose ji jau minima kaip velionė[13]. Tuo tarpu Petrą Krošinskį juose randame ir vėliau. 1604 m. jis pardavė Petrui Skiporui Tarnavo dvarą, užstatytą už 392 kapas grašių[14]. 1605 metais Krošinskis padovanojo tarnui Mikalojui Daubarui iki gyvos galvos valdyti savo dvarą prie Susėjos upės, vadinamą Ždaniške, atskirtą nuo Anykščių (nurašinėtojo klaida: turėtų būti – Aknystos) ir 100 kapų grašių, gaunamų šiame dvare[15]. 1610 m. jis užstatė Jonui Osmolinskiui, Lukštų dvaro savininkui, Rokiškio dvaro Tamašavos kaimą (veikiausiai dabartinius Tumasonis)[16].

Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne saugojamame Rokiškio dvaro ir Krošinskių giminės aprašyme toliau teigiama (nenurodant metų), kad po Petro Krošinskio jo dvarai atiteko Jurgiui Kazimierui Krošinskiui. Toliau minimas jo sūnus Karolis Jurgis ir dvi dukterys: Elena (vienuolė) ir Alška (Elžbieta?). Jurgis Kazimieras Krošinskis paliko vaikaus mažamečius. Jiems, globėjų prižiūrimiems, atiteko Rokiškis, Kamajai, Tarnava, Vederiškė, Onuškis ir Aknysta. Vaikų globėjais buvo paskirti vyskupas Vaina ir Krošinskienės giminaičiai Veselovskiai. Trumpam Kristupas Veselovskis buvo išsinuomavęs ir Rokiškio dvarą.

Apie Karolį Jurgį Krošinskį užsiliko nemaža žinių. Šis Rokiškio dvarininkas suartėjo su Kupiškio seniūnu Vilhelmu Tyzenhauzu, kurio duktė tapo Krošinskio žmona. 1633 ar 1634 m. Karolis Jurgis Krošinskis išnuomavo savo uošviui už 12 tūkstančių auksinių (zĨotų) Rokiškio dvarą. Matyti, ta proga 1634 m. buvo sudarytas šio dvaro inventorius, jo nuorašuose ir literatūroje apie Rokiškį gavęs Vendragovskio inventoriaus pavadinimą[17]. Nors apie patį Vendragovskį daugiau nieko nežinoma, inventoriaus tekstas rodo, kad tai būta kruopštaus, mokančio rašyti vaizdingai, net vartojančio patarles bei palyginimus. Gaila, kad XIX a. nurašinėtojai, perkeldami į nuorašus šio dokumento tekstą, paliko rimtų spragų.

Mokslų akademijos bibliotekoje saugomame dokumentų nuoraše yra Krošinskio raštiški patarimai sūnui, išvykstančiam į karaliaus karinę stovyklą prie Smolensko. Nuoraše nenurodyta, kuris Krošinskis kuriam sūnui rašė šiuos patarimus. Galima būtų spėti, kad tai Jurgio Kazimiero Krošinskio patarimai sūnui Karoliui Jurgiui. Mat 1632 m. prie Smolensko vyko LDK kovos su maskvėnais, kurie apsupo Smolensko pilį. Į karo stovyklą nuvyko karalius Vladislovas Vaza. Jam dalyvaujant kare, Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė 1633 m. įveikė maskvėnus ir apsaugojo Smolenską. Krošinskis, galima manyti, kad tai jau senas ir ligotas Jurgis Kazimieras, siuntė į karaliaus stovyklą dar jauną ir nepatyrusį sūnų Karolį Jurgį. Jis parašė sūnui, kad šis, atvykęs į karaliaus stovyklą, atiduotų tėvo laišką ir paaiškintų, kodėl jis pats negalėjo atvykti. Tėvas liepė prašyti valdovą, kad jis palaikytų jauną ir dar neturintį tarnybos valdovui įgūdžių, kad jį reikiamai savo paslaugoms panaudotų. Krošinskis ragino sūnų karaliaus pavedimus noriai ir nedelsiant vykdyti. Jis nurodo jaunuoliui, su kuriais Karūnos ir LDK pareigūnais, esančiais arčiausiai prie valdovo, elgtis itin pagarbiai, ragina visuomet rodyti dievobaimingumą, saugoti garbę, vengti ištvirkavimo, girtuoklystės, lošimų, suvokiant lietuvių tautos vertybes ir garbę, savo namų ir tėvų šlovę[18].

Iš Rokiškio dokumentų nuorašų žinome, kad 1632 m. per pačias Jonines Krošinskio sukurstyti Rokiškio miestiečiai ir artimesnių kaimų valstiečiai užpuolė Kamajų miestiečius. Po metų Krošinskis Rokiškyje užpuolė hetmano atsiųstus dragūnus atsiimti dvare saugomų kariuomenės grūdų ir išvijo juos iš miesto. 1657 m. pats Krošinskis, susipykęs su Plateriais dėl išnuomotų dvarų, nukentėjo dėl Platerių iškviestų Švedų kareivių antpuolio.

1664 m. Karolis Jurgis Krošinskis už 90 tūkstančių auksinių išnuomojo dešimčiai metų Rokiškio dvarą su Aknystos dykra Kristupui Poppui.

1667 m. pavasarį Karolis Jurgis Krošinskis, jau sirgdamas, parašė testamentą. Jis prašė žmoną, kad jo kūną palaidotų Rokiškio bažnyčioje, koplyčioje, kuri turi būti įrengta prie bažnyčios durų, kur buvo altorius su krucifiksu. Tam reikalui jis paskyrė 1200 auksinių. Pavedė ten perkelti ir tėvų palaikus. Laidotuvių prašė kuklių, be katafalko, kūną aprengus bernardino abitu. Žmonai užrašė 40 tūkstančių auksinių, dukterims Halškai ir Katerinai pasagos po 20 tūkstančių auksinių ir brangenybių. Vaikų globėjais paskyrė Jurgį Karolį Glebavičių, Aleksandrą Naruševičių, LDK pakanclerį, vyskupą Gotardą Tyzenhauzą ir uošvį Vilhelmą Tyzenhauzą.

Karolis Jurgis Krošinskis be jau minėtų dukterų paliko tris sūnus: Petrą, Adomą ir Kazimierą. Tapusi našlė jų motina ištekėjo į Kamajus už Starodubo seniūnaičio Kazimiero Kerlos. Tai būta nebejaunės moters. 1673 m. ir 1675 m. ji jau sirgo ir parašė du testamentus. Sūnūs teiugė, kad pasirašydama antrąjį testamentą motina jau neturėjo atminties ir nebekalbėjo. Ji prašėsi būti palaidota šalia pirmojo vyro ir kad laidotuvėse būtų 30 kunigų ir kuo daugiau elgetų su žvakėmis. Skyrė pinigų Rokiškio bažnyčiai, Sužionių koplyčiai ir Vilniaus pranciškonų vienuolynui. Antrajam vyrui Kerlai ji paskyrė 16 tūkstančių, sūnums iš pirmosios santuokos Petrui, Kazimierui ir Adomui – po 4 tūkstančius auksinių kiekvienam, dukterims Halškai ir Kotrynai – po tiek pat. Bet po dvejų metų parašytame antrajame testamente ji pakeitė anksčiau nurodytas pinigų sumas: Kerlai ji užrašė 22 tūkstančius auksinių, sūnums po tūkstantį, o dukterims – po 500 auksinių.

Petras Krošinskis antrojo motinos testamento nepripažino teisėtu. Jis išsivežė iš Kamajų daug motinos daiktų. Patėvis apskundė jo veiksmus Tribunolui, o šis perdavė bylą Žemės teismui. Koks buvo šio teismo sprendimas, nežinoma.

1687 m. Rokiškį valdė Adomas Krošinskis. Jis už 100 tūkstančių auksinių užstatė Rokiškį su Aukštadvariu ir Naujadvariu savo žmonai Elenai Vainaitei Jecinevskai. Ši po Adomo mirties ištekėjo už Kupiškio seniūno Jono Tyzenhauzo, kuris 1695 m. gavo Adomo užstatytus dvarus: Rokiškį su Aukštadvario ir Naujadvario palivarkais.

1715 m. Adomo Krošinskio sūnus, o Jono Tyzenhauzo posūnis Juzefas Krošinskis visus tėvo ir motinos valdytus dvarus savo mirties atveju užrašė Jonui Tyzenhauzui kaip atlyginimą už skriaudas, kurias Juzefo tėvas Adomas ir dėdė Kazimieras padarė Jono tėvui – Naugarduko vaivadai Steponui Tyzenhauzui, užpuldami jo Glintiškių dvarą[19]. Lenkiškoji enciklopedija rašo, kad Adomas ir Kazimieras Krošinskiai 1683 metais buvo pasmerkti tremčiai už pasipriešinimą teisminei valdžiai[20]. Galimas dalykas, kad ši tremtis buvo susijusi ir su Stepono Tyzenhauzo dvaro užpuolimu. Juzefas Krošinskis buvo užmuštas per konfederaciją. Su jo mirtimi užsibaigė Krošinskių giminė ir jų valdymas Rokiškio krašte.

2. Didikai su peštukų polinkiais

Apžvelgus Krošinskių giminės istoriją, kyla klausimas, kaip reikėtų vertinti šios giminės buvimą ir veikimą Rokiškio krašte. Klausimas nelengvas, nes Krošinskių gyvenimas Rokiškyje pakankamai prieštaringas. Viena vertus, Lietuvos didieji kunigaikščiai Aleksandras, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas gerai atsiliepė apie Krošinskių nuopelnus Lietuvos valdovams. Galbūt jie įžvelgė Timotiejaus asmenyje LDK patriotą, kai pastarasis, užėmus jo dvarus maskvėnams, nepanoro būti jų pavaldiniu. Gali būti, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turėjo simpatijų iš gediminaičių kilusiems didikams.

Kaip pamename, Žygimantas Senasis, atsižvelgdamas į Timofejaus Krošinskio nuopelnus didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, neleido Vilniaus vaivadai iškelti Krošinskio iš Rokiškio dvaro. Žygimantas Augustas prie Ivano Krošinskio valdų pridėjo Aknystos dvarą. Tiesa, valdovų dvare Krošinskiai aukštų pareigų – maršalų, vaivadų, kaštelionų – negavo. Jiems teko tenkintis žemesnio lygio tarnybomis. Petras Krošinskis dokumentuose vadinamas Panevėžio laikytoju, Jurgis Kazimieras Krošinskis – Inturkės seniūnu ir Brėslaujos pakamare, Juzefas Krošinskis – Tendžiogalos tijūnu.

Sunku spręsti, kaip Krošinskiai ūkininkavo savo dvaruose. Ne jų naudai kalba ir tai, kad Rokiškio dvaras dažnai buvo užstatomas už paskolintus pinigus arba išnuomojamas įvairiems dvarininkams. Nežinia, kada Krošinskiai įvykdė Valakų reforma, sukeldami valstiečius iš įvairiose vietose išsimėčiusių sodybų, vadintų tarnybomis, į gatvinius kaimus ir tuo būdu galutinai įtvirtindami baudžiavą. Dar krošinskiams valdant Rokiškį, Rygos rinkoje ėmė garsėti šio krašto linai – rokisker Flachs, vadinami Karūna. Tačiau sunku pasakyti, kas įtakojo linininkystės suklestėjimą Rokiškio krašte: dvarininkų rūpestis ar baudžiauninkų sumanumas, darbštumas, rūpestingumas.

Krošinskiai rokiškyje pasižymėjo kaip nemaži peštukai. Rokiškio dvaro dokumentuose esama nemaža bylų apie Krošinskių nesutarimą arba dideliu konfliktus su kaimynais ar net valdžios pareigūnais.

Dar tik pradėjęs valdyti Rokiškio dvarą Timofejus Krošinskis nesutarė su Rokiškio parapijos klebonu Jonu. Kunigas skundėsi valdovų teismui, kad dvarininkas neduoda bažnyčiai dešimtinės ir neleidžia klebonui žvejoti dvaro tvenkiniuose. Tiesa, Žygimantas Senasis 1522 metais nepalaikė šio klebono pretenzijų: jeigu parapijos fundacijos akte šių prievolių dvarininkui neskirta, tai jų nėra ko ir reikalauti. Vėliau dvarininko ir klebono santykiai pagerėjo: Timotiejaus sūnus Ivanas jau mokėjo parapijai dešimtinę.

Didelių konfliktų su kaimynais ir valdžia Krošinskiai turėjo XVII amžiaus šeštame dešimtmetyje, kai ties Lietuva telkėsi naujo karo su Švedija ir Maskva grėsmė. Lenkų istorikai ir rašytojai šį laikotarpį ir kraštą užgriuvusias nelaimes pavadino Tvanu. Rokiškį tuomet valdė Karolis Jurgis Krošinskis – Kupiškio seniūno Vilhelmo Tyzenhauzo žentas. Jau 1652 ir 1653 metai buvo didelių nelaimių Lietuvos valstybei ir Rokiškio kraštui išvakarės. Vyko sunkios derybos su Švedija ir karo su ja nuojauta. Po poros metų Švedija paskelbė karą Abiejų Tautų Respublikai, o jos kariuomenė įsiveržė į etninę Lietuvą. Ukrainoje vyko permainingos kovos su Bogdano Chmelnickio vadovaujamais kazokais, kurie vis labiau linko į Maskvos pusę, o po metų Perejaslavlio rada paskelbė Ukrainos susijungimą su Rusija. Abiejų Tautų Respublika neteko kairiakrantės Ukrainos.

Maskvos caras Aleksejus Michailovičius rengėsi karo žygiui į LDK. Po metų žygis prasidėjo, o caro kariuomenė, kurioje buvo ir didelis Ukrainos kazokų dalinys, užėmė Vilnių, Kauną, Gardiną, beje ir Rokiškio kraštą. Caras, laikydamas save Sofijos Vytautaitės palikuoniu, buvo pasiskelbęs ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, paskyrė į Vilnių savo vaivadą ir iš gyventojų pareikalavo ištikimybės priesaikos. Maskvėnų neužimtą Lietuvos dalį užėmė Švedai. Krašto būklę labai apsunkino įsisiautėjęs badmetis ir didžiulė maro epidemija.

Rokiškio dvaro dokumentų nuorašuose yra Kamajų dvarininko Paulavičiaus skundas dėl rokiškėnų antpuolio Kamajų dvare. Jame rašoma, kad 1662 metų birželio 24 dieną, švenčiant šv. Jono atlaidus, Krošinskio ir Krošinskienės pasiųsti Rokiškio miestiečiai, pasikvietę iš įvairių kaimų valstiečių, taip pat ir ginkluoti Rokiškio bajorai, užpuolė Kamajus. Tarp užpuolikų buvęs Rokiškio vaitas Martynas Pludis, Jonas Apvalainis, Kazimieras Ambrasas, Kristupas Vipis, Kristupas Karštimas, Laurynas Šnioka, malūnininkas Martynas (kiek daug XVII šimtmečio vidurio rokiškėnų vardų ir pavardžių!). Jie su daugybe kitų žmonių, jų malonybėms (Krošinskiams) įsakius, kareiviškai išvaikė iš Kamajų bažnyčios žmones, kitus išvilko iš namų. Užpuolikai mušė kamajiškius. Jie negailestingai kankino Kamajų vaitą Klaututį, jo žmoną, miestietį Povilą Jerapienį, matininką Martyną, karčemniką ir jo žmoną. Grįždami į Rokiškį, užpuolikai nusiaubė ir Paulavičiaus dvarą. Kaip buvo išspręstas šis Paulavičiaus skundas, pėdsakų dokumentuose neliko. Bylą nurašęs Rokiškio dvaro raštininkas į patį įvykį pažvelgė skeptiškai: esą tai buvę girtų mužikų peštynės, kurios Paulavičiaus skunde aprašytos netiksliai[21].

Rokiškio dvaro dokumentų nuorašuose aprašytas 1653 metais įvykęs Krošinskio konfliktas su LDK kariuomenės daliniu, atvykusiu su hetmano universalu paimti dvare saugomų kariuomenės grūdų. Mozyriaus seniūnas Mateušas Radzinskis, gavęs hetmano universalą paimti grūdams, pasiuntė į Rokiškį virš dvidešimties dragūnų, vadovaujamų pachorunžio Adomo Tarnovskio. Dragūnai apsistojo Rokiškio mieste, daugiausiai klebonui priklausančiose valdose. Krošinskio Rokiškyje tuo metu nebuvo. Tarnovskis kreipėsi į Krošinskio tarnautoją Rarogą. Šis prašė, kad dragūnų karininkas palauktų, kol sugrįš ponas. O šis grįžo kartu su uošvio Tyzenhauzo pasiųstais kareiviais.

Stvėręs hetmano universalą, net nepažvelgdamas į jį, Krošinskis metė ant žemės ir ėmė trypti kojomis. Jis šaukė, kad grūdų neatiduosiąs, nors būtų ir dešimt tokių hetmano universalų, nes savo dvare jis pats esąs ir karalius, ir hetmanas. Dragūnai, išvydę dvarininko įniršį, grįžo į miestelį. Tarnovskis panoro gauti grūdų iš klebono. Šis atsakė, kad duotų grūdų, jei jų duos ir Krošinskis.

O Krošinskis atsiuntė pas dragūnus savo tarnus Kažuchovskį ir Čyžą, kurie pranešė, kad ponas liepė dragūnams pasitraukti iš miestelio. Netrukus ten atjojo ir pats Krošinskis su gausybe pavaldinių, ginkluotų šautuvais, bardišiais, ragotinėmis. Jis garsiai šaukė, kad dragūnai išsinešdintų iš jo valdų, nes priešingu atveju bus užmušti ir už kojų išvilkti. Į tai pachorunžis atsakė: esame ne niekadėjai, o turime jo malonybės kunigaikščio pono hetmano universalą, kurį perduodame perskaityti. Tada Krošinskis vėl metė universalą, šį kartą po savo tarnų kojomis, kurie ėmė jį trypti. O pats šaukė: muškit, naikinkit šiuos niekšus! Bet pamatęs dragūnų pasirengimą kovai, pradėti nedrįso ir, dar kartą pakartojęs grasinimą, pasitraukė į dvarą.

Rytą atrodė, kad Krošinskis sutramdė savo pyktį. Jis pakvietė pachorunžį į dvarą. Tarnovskis su draugais nuvyko ten ir buvo gerai priimtas. Bet kai jis vėl kreipėsi dėl grūdų, Krošinskis atsakė: nebijokite ir palaukite, nes aš pats kreipsiuosi į hetmaną. Nurimę dragūnai sugrįžo į savo butus. Bet Krošinskis nebuvo nurimęs. Jis kalbėjosi su dragūnais, norėdamas išlošti daugiau laiko, kad galėtų surinkti daugiau ginkluotų žmonių. Gavęs papildomos pagalbos iš Vilhelmo Tyzenhauzo ir jo brolio Usviato seniūno Andriaus Tyzenhauzo, Krošinskis su tūkstančiu (!) žmonių vėl patraukė į miestelį ir įsakė pavaldiniams mušti kareivius. Pats Krošinskis įsiveržė į namą, kur buvo apsistojęs Mozyriaus seniūno tarnas Volkas ir smogė jam bukąja kardo puse, o dragūnų vadą įsakė sumušti ir nuvilkti į dvarą. Hetmano universalą užmetęs ant dragūno Sadovskio, mušė jį bukąja kardo puse. Dragūnai buvo sumušti, iš jų atimti ginklai ir amunicija, apiplėšti ir išvaryti iš miesto.

Šios bylos nurašinėtojai teigė, kad abi pusės kaltino viena kitą. Krošinskis kaltino Mozyriaus seniūną, kad šis kareivių aprūpinimo pretekstu atsiuntė dragūnus į dvarą, kuriame kareiviai neturi stovėti. Deja dokumentų aprašytojai nebesurado popierių, kurie nušviestų, kaip baigėsi ši byla[22].

Bet netrukus ir Karolis Jurgis Krošinskis pajuto skaudžias kitų dvarininkų antpuolio pasekmes. Rokiškio dvaro dokumentų aprašuose nušviestas jo konfliktas su Plateriais, kurie pasinaudodami švedų kariuomene, nusiaubė ne tik Rokiškį, bet ir kaimyninius miestelius. Ėjo 1657 metai. Lietuva buvo užimta maskvėnų kariuomenės. Bet švedai jau buvo išstumti iš Lietuvos. 1655 – 1656 metais vyko finansiniai ginčai tarp Krošinskio ir Pliaterienės (iš dokumentų neaišku, kurios Platerių atšakos) dėl užstatytų Aknystos, Vederynės, Kamajų ir Tarnavo dvarų.

Platerių giminaitis tarnavo švedų kariuomenėje, o Platerienės sūnus – LDK kariuomenėje. Jis saugojo Platerių dvarus. Pliaterienei prašant, pulkininko Tolės vadovaujamas švedų dalinys 1657 metų vasario mėnesį iš Revelio (Talino) patraukė į Rokiškį (keista drausmė švedų armijoje, jei karininkas gali išsivesti karius į privatų karą). Švedai sugavo Krošinskio žemininką Staškevičių, kuris buvo Kurše prekybos reikalais, ir varėsi jį kartu. Buvo nepakeliamai šalta, todėl švedai sustojo viename kaime ir ėmė lošti. Kaimo trobos šeimininkas, pažįstamas su Staškevičiumi, atrišo jį, paleido ir parodė kelią. Šis nuskubėjo pas kitą Rokiškio žemininką Cevonavičių ir perdavė jam žinią, kad švedai traukia į Rokiškį. Cevonavičius nuskubėjo pas Krošinskį, kad praneštų jam baisią žinią. Švedai, traukdami pro Cevonavičiaus namus, apiplėšė juos.

Vidurnaktį pasiekę Rokiškį, švedai pirmiausiai užpuolė kleboniją ir bažnyčią, ten viską išplėšė, o po to puolė dvarą. Bet Krošinskis jau buvo Cevonavičiaus perspėtas. Jis labai skubėdamas pabėgo su žmona ir uošve, palikdamas dvare viską, ką turėjo: drabužius, brangenybes ir viską kas ten buvo. Nors dėl šio antpuolio jis parašė skundą teismui (čia jis aprašytas), tačiau vėliau susitaikė su Plateriais.

Pulkininko Tolės vadovaujamas švedų dalinys sunaikino ne tik Rokiškį, bet ir Obelius, Užpalius, paėmė į nelaisvę daug žmonių. Bet šios vietovės tada buvo rusų kariuomenės veikimo plote, tad grįžtantiems švedams teko susikauti su rusų daliniais[23].

Krošinskių konfliktai su kaimynais nebuvo išskirtinis reiškinys to meto Lietuvoje. Vienų didikų antpuoliai ant kitų buvo dažni. Verta tik prisiminti LDK etmono Kazimiero Sapiegos konfliktą su grupe didikų ir jo kruviną atomazgą mūšyje prie Valkininkų 1700 metais. Didikų tarpusavio konfliktai ir antpuoliai vyko per visą feodalizmo laikotarpį. Adomas Mickevičius, pavaizdavęs tokį kivirčą, pavadino poemą „Ponas Tadas arba paskutinis antpuolis Lietuvoje“.

XVII amžius: Krošinskių dvaras, turtai ir pavaldiniai

Rokiškio dvaro inventorių, sudarytų iki XIX amžiaus, išliko nedaug. 1622 metų šio dvaro inventorius trumpai paminėtas knygoje „Lietuvos miestai“, dabar nežinomas. Bet 1633 metais mirus Jurgiui Kazimierui Krošinskiui, o jo vaikų globėju tapus Vilhelmui Tyzenhauzui, buvo po metų sudarytas Rokiškio dvaro inventorius, atspindėjęs jo turtinę padėtį, naujai nubrėžiantis ar patvirtinantis jau iki tol galiojusius santykių su baudžiauninkais ar dvaro įtakoje buvusiais bajorais taisykles. Šis inventorius pavadintas Vendragovskio inventoriumi[24]. Kas buvo jo sudarytojas, nežinoma, tačiau iš teksto matyti, kad tai būta galvoto ir net su sąmoju žmogaus. Jis kruopščiai aprašė dvaro rūmus ir ūkinius pastatus. Aptardamas dvaro pareigūnų prievoles ir jų santykius su valstiečiais, jis naudoja šmaikščias patarles ir palyginimus. Gaila, kad XIX amžiuje Rokiškio dvaro raštininkai, nurašinėdami šį inventorių, nenurašė dvarui priklausančių kaimų bei jų gyventojų. Fragmentus iš šio dokumento, į lietuvių kalbą išverstus istoriko A. Baliulio, Rokiškio jubiliejinėje knygoje paskelbė istorikas E. Meilus[25].
Dar kartą Rokiškio dvaro pastatai buvo aprašyti 1744 metais, Rokiškį jau valdant Tyzenhauzams. Įdomu, kad XVIII amžiaus raštininkai, aprašydami dvarą, rėmėsi Vendragovskio inventoriumi, pažymėdami, kas išliko iš XVII šimtmetyje buvusių pastatų ir kas pasikeitė[26]. 1667 metais, mirus Karoliui Jurgiui Krošinskiui, jo turtų aprašą padarė Vilhelmas Tyzenhauzas[27].

Pagal Vendragovskio inventorių susidaro įspūdis, kad Rokiškio dvaro rūmai stovėjo ne toje vietoje, kur jie naujai iškilo XIX amžiaus pradžioje ir stovi dabar. Dvaro būta pietinėje tvenkinio pusėje. Važiuojant iš miestelio į dvarą, tekdavo pravažiuoti dvigubus vartus. Po to reikėjo sukti į dešinę, kur ant kalvos stovėjo rūmai arba didelis namas. Jis buvo kryžiaus formos (panašus pastatas dar neseniai stovėjo Vilniuje T. Kosciuškos gatvėje netoli Vatikano nunciantūros). Vendragovskis išsamiai aprašė dvaro rūmų išorę ir vidų: stogą, įėjimą, kambarius, langus, duris, grindis. Stogas iš fasado pusės buvo padengtas ąžuolinėmis čerpėmis, iš kiemo – pušinėmis malksnomis. Virš stogo kyšojo du plytų dūmtraukiai. Atrodo, kad tai buvo viduje ant plytų pamato įrengtų dviejų židinių viršutinė dalis (tie židiniai galbūt priminė dabartinių dvaro rūmų didžiojoje menėje stovintį židinį, panašių židinių su dūmtraukiais liekanos prieš keletą metų dar stovėjo Turdvario rūmų griuvėsiuose). Rūmų požemyje buvo du rūsiai. Pačiuose rūmuose buvo dar neužbaigta įrengti koplyčia su stalių darbo dar nenudažytu altoriumi.

Prie rūmų stovėjo lobynas (skarbiec) iš tašytų medžių (prie lobių grįšime toliau). Netoliese – vežiminė, dengta šiaudais prūsišku būdu. Už jos – dvi arklidės po vienu stogu. Už statinių tvoros stovėjo tarnybinis namas su skiedromis dengta virtuve. Už jo – taip pat statiniais aptvertas vyšnių sodas ir daržas. Toliau stovėjo senas tarnautojų namas ir moterų pirkia, pareigūnų troba, senas namas prie pylimo ir kluonai. Kitoje pusėje (pylimo ?) buvo šiaudais dengta kepykla ir šunidė. Prie upelio – namas, kurio dešinėje pusėje buvo pirtis su krosnimi ir vonia. Priešais pirtį – švari troba (izba biala) su trimis langais. Už jų – jaučių sukamas malūnas, daržinė ir kluonas su dviem jaujom, o tarp jų – grendimas javams kulti. Klojime buvo jauja, netoliese – javų daržinė ir patalpa atšeriamiems jaučiams.

Dvaras užėmė daugiau kaip aštuonis valakus (?) žemės. Prie Rokiškio dvaro buvo trys tvenkiniai, įrengti prie Laukupės. Prie paskutiniojo tvenkinio greta dvaro buvo vandens malūnas. Buvo trys kūdros. Dvarui priklausė trys upės: Lukšta ir Vyžuona – žuvingos, o Laukupė – tinkama tik tvenkiniams tvenkti. Taip pat priklausė trys ežerai: Šaškinis, Vyžuona ir Varnaitis. Miestelyje buvo trys gatvės: Dvaro (Odedworna) ėjo į dešinę nuo dvaro ir į dešinę nuo turgaus. Vidury buvo turgaus aikštė. Vilniaus gatvė ėjo iš turgaus į kairę. Skersgatvis arba Zarasų skersgatvis iš miesto suko į kairę, o kitas skersgatvis iš miesto į Aukštuolius. Rokiškio miesteliui priklausė keturiasdešimt trys valakai (su žeme ir mišku). Miestiečiai mokėjo už (kvadratinę) kartį (4,87 m) žemės po vieną lietuvišką grašį, už valaką – po šešias kapas lietuviškų grašių, už užmiesčio margą – po tris grašius.

1744 metais Rokiškio dvaro pastatai buvo aprašyti lyginant su Vendragovskio aprašymu. Didysis rūmas dengtas malksnomis, dūmtraukiai apkalti skarda. Vietoje anksčiau buvusio valgomojo – gyvenamoji patalpa su dviem langais, žalia koklių krosnimi. Prie šios patalpos kambarys su dviem langais ir baltų koklių krosnimi. Tame kambaryje stovi dvi spintos, stalelis su šešiais stalčiais. Kabojo keturi paveikslai, tarp jų su Mergele Marija ir šv. Tadu. Dar vienas kambarys – šoninis, taip pat valgomasis, kuriame buvo stalelis su saldumynais. Virš šių patalpų keturi kambariai (galbūt pastogėje). Vienas jų dengtas malksnomis, kitas – lentomis. Aprašinėtojas nežino, ar tai – naujas pastatas senoje vietoje, ar Vendragovskio aprašytasis, tik smarkiai perstatytas.

Pasikeitusi, lyginant su 1634 metais, ir kitų pastatų padėtis. Kairėje pusėje dabar pieninė (masĨawnia), prie jos arklidė, toliau – vežiminė, už jos – lobynas. Už dvaro buvo mūrinis rūsys, šone – nemažas, tik apleistas ir krūmais apaugęs sodas. Vandens malūnas tebestovėjo senoje vietoje, bet jau senas ir netaisytas, be vandens, be tvenkinio, nes jis užaugęs žole. Prie malūno – kūdra, taip pat žolėmis užaugusi, prie jos – senas bravoras, paverstas virtuve. Prie bravoro – pirtis. Kiti pastatai tebestovi senoje vietoje.

Vilhelmas Tyzenhauzas 1667 metais sudarė Karolio Jurgio Krošinskio turtų aprašą. Jis tikrai įspūdingas. Surašytos brangenybės, karinė įranga, alavo, vario dirbiniai, drabužiai, skrynios, vežimai, taip pat žirgai, galvijai, grūdų atsargos klėtyse ir pasėlių plotai.

Tarp brangenybių – plunksna su deimantas (pioro diamontowe), deimantinė rožė, žiedas su deimanto akute, kitas žiedas su deimantine rože, auksinis žiedas su antspaudu (sygnet), šešios auksinės apyrankės. Sidabrinių indų aprašymas užima visą puslapį.

Karinės amunicijos sąrašui skirti du puslapiai. Tarp karinių reikmenų: husariškas kovos žirgo pakinktas iš sidabro, paauksuotas, antkrūtinis papuoštas deimantais, o patys pakinktai paauksuoti; baltų sidabrinių husariškų pakinktų – šeši; sunkių kalavijų pasidabruotų – trys, vienas –paauksuotas; sidabruotų husarų kardų – šeši, tiek pat paprastų husarų kardų; kirasų (metalinių šarvų) – šeši, puskirasių – tiek pat; kazokiškų sidabru papuoštų pakinktų – du, kardų, sidabru papuoštų – šeši, muškietų – šimtas aštuoniasdešimt; tiek pat dragūnų kardų ir alebardų, kulkų muškietams – du tūkstančiai; didelė patranka – viena.

Krošinskis turėjo vežimų keturiems ir šešiems arkliams. Neskaičiuojant keletos arabiškų ir turkiškų žirgų, kurie buvo vertingiausi Rokiškio dvaro arklidėse, dvaro bandoje buvo beveik pusantro šimto didelių kazokiškų žirgų. Taigi, Karolis Jurgis Krošinskis galėjo išrengti į kariuomenę didelį dalinį husarų ir kazokų, nors jo protėviai į kariuomenės surašymus siųsdavo mažiau raitelių ir pėstininkų.

Krošinskio tvartuose ir ganyklose buvo šimtas penkiasdešimt melžiamų karvių, šimtas dvidešimt avių, dvidešimt penkios kiaulės. Dvaro klėtyse buvo rugių 132 statinės ( Lietuviška arba Vilniaus statinė – 407 litrai), miežių – 26, kviečių – 9, žirnių – 38, avižų – 82, linų sėmenų – 4 statinės. Laukuose buvo pasėta 40 statinių rugių.

Vendragovskio sudarytame inventoriuje nurodomi jau iš anksčiau galioję, galbūt ir naujai įvesti reikalavimai dvaro pavaldiniams: pareigūnams, šlėktoms, kurie čia vadinami žemininkais, nes už valdomą žemę ėjo karo tarnybą, miestelėnams ir valstiečiams – baudžiauninkams.

Pradėkime nuo dvaro pareigūnų. Jie turėjo būti dievobaimingi, teisingi ir uoliai rūpintis dvaro savininko turtu. Jie privalėjo dažnai apžiūrėti dvaro miškus, gojus, pievas ir nepasitikėti eiguliais, nes sakoma ( čia Vendragovskis įterpia patarlę), kad mužiko prigimtis labiausiai linkusi į vagystę. Statybinius miškus reikia saugoti kaip savo akį: javai per metus užauga, o medį nukirsti – tarsi mužiką užmušti. Dvaro pareigūnams įsakoma būti prie žemės ūkio darbų: per mėšlavežį, sėją, javapjūtę, kūlimą. Jie turi prižiūrėti, kad galvijams būtų pakriekiamą šiaudų. Saugant galvijus nuo ligų, pavasarį jiems turi būti duodama lapų, šaknelių, vaistažolių. Būtina saugoti bičių avilius nuo skruzdėlių.

Vaitams taip pat įsakoma prižiūrėti pono turtą, neleisti kad jam laukuose, arimuose, miškuose būtų daromi nuostoliai, prižiūrėti žemės ūkio darbus ir neleisti niekam skriausti valstiečių. Vaitams liepiama rūpintis, kad užtvaros, tiltai, keliai, kamšos (žabais išklotos vietos sunkiai pravažiuojamuose keliuose) būtų geros būklės. Jie privalo padėti dvaro pareigūnams, kai šie renka činšą, prižiūrėti, kad visos valstiečių prievolės būtų gerai ir teisingai vykdomos.

Inventoriuje surašytos valstiečių prievolės. Jie turi mokėti dvarininkui nuo dirbamo valako žemės (tiek buvo skirta kiemui per Valakų reformą) po vieną kapą grašių pinigais, po vieną Vilniaus statinę (407 litrų talpos) rugių ir avižų, išbruktų linų po dešimtį (pundelių), keturias vištas, vieną žąsį ir dvidešimt kiaušinių. Nuo priimtinio valako (jei valstietis greta skirtinio dar ima papildomą) mokamos dvi kapos grašių, dešimt svarų apynių ir dešimt pundelių linų.

Nurodomas baudžiauninkams lažo dienų skaičius ir trukmė: nuo šv. Jurgio iki šv. Martyno nuo saulėtekio iki saulėlydžio, o nuo šv. Martyno iki šv. Jurgio po dvi dienas per savaitę nuo pirmųjų gaidžių iki sutemos. Baudžiauninkui, sąmoningai pavėlavus į lažo darbus, skiriamos penkios rykštės.

Be lažo darbų, baudžiauninkai privalėjo eiti į talkas, vadinamas gvoltais. Į mėšlavežį, šienapjūtę ir derliaus nuėmimo darbus iš kiemo dvylika dienų turėjo eiti po du žmones, o su dviem jaučiais – po vieną žmogų. Valstiečiams, einantiems pagal eilę į sargybą, po jos gvoltų metu viena diena buvo laisva.

Kiekvienas kiemas turėjo du kartus per metus vežti dvaro produkciją į Vilnių arba Rygą. Laikas, praleistas tokioje kelionėje, buvo laisvas nuo kitų darbų. Nuo valstiečių bičių dvaras paimdavo pusę medaus. Baudžiauninkai, slepiantieji bites, praranda jas ir dar turi sumokėti du rublius baudos. Kaimo pareigūnai gauna privilegijų: vaitas – laisvą nuo prievolių žemės valaką, tijūnas – pusę valako.

Iškilus ginčui dėl žemės ribų (matyti, jei kaimynas dvarininkas užgrobia Krošinskio dvaro žemės plotą) arba rengiant medžioklę, kuriai reikia varovų, pašauktieji baudžiauninkai turi atvykti su įnagiais, kurie jiems nurodomi. Neatvykusiems skiriama dvylikos grašių bauda arba penki bizūno kirčiai. Matyti, taip buvo surinkti į dvarą aplinkinių kaimų baudžiauninkai, kai Krošinskis įsakė sumušti grūdų atvykusius dragūnus.

Bet ir to negana. Nors karo tarnyba buvo šlėktų privilegija ir prievolė, bet Vendragovskio inventorius reikalavo, kad dvarininkui pašaukus formuoti karių dalinį, baudžiauninkai privalo atvykti raiti ant arklio ir stoti į apžiūrą su savo ar dvaro ginklu (kaip pamename, Rokiškio dvaro arsenale ginklų buvo daug). Kam nors užpuolus dvarą, valstiečiai turi atvykti jo ginti su geru arkliu ir tinkama apranga. Kas į gynybą neatvyks, mokės rublį baudos. O kai vyksta kariuomenės surašymas, dalyvaujant pačiam ponui arba jo įgaliotam pareigūnui, jaunimas turi būti paruoštas riterių darbui. Vendragovskis prie šio reikalavimo priduria, kad laukinis totorius savo sūnums, vykstantiems į karo žygį, liepia turėti maisto ir pašaro (obroku), kaip ir lanką su strėlėmis ir duonos.

Iš žemininkų reikalaujama, kad iš jų namų vienas ar du žmonės kas savaitę ateitų į bažnyčią, išklausytų mišias, kad kiekvienas eitų velykinės išpažinties ir į dvarą atneštų klebono raštelį apie jos atlikimą. Baudžiauninkams tokie reikalavimai XVII amžiaus Rokiškio dvaro inventoriuje dar nebuvo keliami. Jie ėmė rodytis XVIII amžiaus dvarų inventoriuose. Valstiečiams buvo draudžiamą dalyvauti renginiuose, kurie buvo laikomi pagoniškais. Vendragovskis nurodo, kad tai visokie prietarai, kaip laužų šv. Jono naktį kūrenimas, šokinėjimas per juos, liaudies žaidimai per Kalėdas, stalų padengimas mirusiesiems (gal per vėlines). Už tai buvo skiriama rublio bauda arba bausmės prie bažnyčios atsėdėjimas. Baudžiauninkams uždrausta priimti į namus žiniuonis, burtininkus (žodis parašytas neverčiant į lenkų kalbą: burtininków), užkalbėtojus, kerėtojus, netoleruoti visokių valkatų, piktadarių, svetimautojų, gyvenimo be santuokos. Tuo nusikaltę žmonės baudžiami pasodinant supančiotus matomoje vietoje turguje arba prie vieškelio, kad tokia bausmė būtų pamoka kitiems.

Alų ir degtinę baudžiauninkams daryti buvo leidžiama tik vestuvėms arba krikštynoms. Medžiotojų laimikis turėjo būti atiduodamas į dvarą.

Du šimtmečius trukęs Rokiškio dvare kunigaikščių Krošinskių valdymas užsibaigė XVIII amžiaus pradžioje. Rokiškio dvarą perėmė iš Livonijos kilusi Tyzenhauzų giminė, kuri ir anksčiau buvo glaudžiai susijusi su šio dvaro savininkais. Tyzenhauzai savo dvaruose etninėje Lietuvoje ir slaviškose LDK vietovėse įdiegė nemaža naujovių. Ypač daug pastangų modernizuoti dvarų ūkį, parengti jam agronomijos, apskaitos, statybos ir net muzikos specialistų dėjo LDK rūmų iždininkas Gardino valdytojas ir karališkų ekonomijų administratorius Antanas Tyzenhauzas. Jo ekonomikos ir kitų šakų pertvarkos patyrimu pasinaudojo ir ūkio pertvarkos iniciatoriaus giminaičiai, užvaldę jo Postavų dvarą, o vėliau perkėlę iš ten į Rokiškį savo pagrindinę būstinę.

Kunigaikščiai Krošinskiai

Viktoras Jencius-Butautas

Atmintis

Lietuvos valstybė turi seną istoriją, tačiau laiko tėkmė realius įvykius pavertė legendomis arba juos visai nugramzdino į užmarštį. Šiandien niekas tiksliai negali pasakyti, kiek sūnų turėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Mūsų žinios apie Kęstučio vaikus, anūkus neatspindi šios giminės nuopelnų Lietuvai. Žinome tik tai, ko negalima ir neįmanoma paslėpti.

Kunigaikščių Krošinskių giminės šaknys sovietiniais metais nieko nedomino. Paskelbus nepriklausomybę, jie vėlgi liko užmiršti, jų kilmė ir nuopelnai Lietuvos valstybei liko kaip balta dėmė mūsų istorijoje. Pastaraisiais dešimtmečiais kunigaikščiais Krošinskiais susidomėjo rusų, ukrainiečių ir lenkų istorikai. Lietuvos istorikai iki šiol aiškiai nenurodo Krošinskių kilmės ir neįsijungia į kitų valstybių istorikų pradėtą ginčą. Šie, kad ir geru noru vedami, vis dėlto yra savo krašto patriotai ir todėl jų teiginius reikia vertinti atsargiai. Kad kunigaikščiai Krošinskiai buvo Gedimino palikuonys, šiandien kaip ir neginčijama. Tačiau kurio Gedimino sūnaus ar anūko tai giminės šaka? Skirtingų šalių istorikai turi skirtingas nuomones, o mūsų istorikai šiuo klausimu, deja, dar nepasisakė.

Ukrainiečių istorikas Leontijus Voitovičius nurodo, kad, remiantis įvairiais šaltiniais, kunigaikščio Vaidoto (Ivano[28]) vaikais buvo Jurgis, Aleksandras ir Ivanas. Pastarąjį spėja esant kunigaikščių Krošinskių giminės pradininku[29]. Savo versiją dėl kunigaikščio Vaidoto palikuonių siūlo ir Janas Tengovskis[30]. Istorikas Juzefas Puzyna teigia, kad Vaidotas turėjo katalikišką vardą Konstantinas[31]. P. Petrovas 1886 m. teigė, kad Vaidotas galėjo turėti Danilos vardą[32]. 1399 m. Vorsklos mūšyje žuvęs Briansko kunigaikštis Dimitras Lietuvos metraštyje paminėtas kaip Kęstutaitis[33].

Rusų istoriografijoje senokai nebeegzistuoja niekuo mūsų istoriografijoje nepagrįstas, tačiau labai populiarus teiginys, kad su Mykolu Žygimantaičiu baigėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio dinastija. Pavyzdžiu gali būti Kęstutaičių genealoginis medis iš „Slavų enciklopedijos“[34], kuriame iš Vaidoto vedama Ostrogiškių giminė.

Istorinėje literatūroje autoriai nesutaria dėl Vaidoto krikšto vardo. Ginčijamasi, koks gi buvo Vaidotui ortodoksų bažnyčios duotas krikšto vardas. Dėl katalikiško vardo ginčo kaip ir nėra. Ginčas seniai turėjo kilti dėl Teodoro Narbuto tvirtinimo, kad Albertas Vijūkas-Kojelavičius neva klaidingai įvardijo Vikundą[35], kaip kunigaikščių Krošinskių giminės pradininką[36] ir Kęstučio sūnų, vietoj Vaidoto, nes pastarasis tokio neturėjo[37] (Viguntas?? T. Narbuto istorijoje[38]). O gal Vikundas – tai Vaidoto katalikiškas krikšto vardas? Toks vardas turėtų būti kildinamas iš Skandinavijos. Krenta į akis vardų Vikundas, Viguntas, Vygandas (Wigand) panašumas. Vygandu 1383 m. Tepliavoje (dabar Gvardeiskas) buvo pakrikštytas Vytautas, gaudamas vardą iš savo krikšto tėvo, Ragainės kontūro Vygando iš Baldersheimo[39]. Antonijus Prochaska (Antoni Prochaska) nemato didelio skirtumo tarp vardų Wigund ir Wigand[40]. Sektų logiška išvada, kad Vaidoto krikšto vardas buvo toks pat kaip ir Vytauto, tai yra Vygandas.

Kęstutaičiai

Dar ir šiandien neaišku, kiek sūnų iš tikrųjų turėjo kunigaikštis Kęstutis. Jeigu tikėtume kronikomis ir metraščiais, tai, anot Juzefo Volfo (Jozef Wolff), Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis turėjo ne šešis, o septyniolika sūnų[41]. Istorikas J. Puzyna taip pat yra nurodęs, kad, remiantis šaltiniais, Kęstutis turėjo ne mažiau 14 vaikų[42].

Antanas Kučinskas monografijoje „Kęstutis“ teigia, kad „Kęstutis, kiek iš šaltinių duomenų galima spręsti, yra turėjęs šešis sūnus: Patriką, Vaidotą, Butautą, Vytautą, Tautvilą ir Zigmantą…“[43].
Lietuvos metraštyje taip pat rašoma, kad Kęstutis, valdęs Trakus ir Žemaičių žemę, turėjo šešis sūnus. Pirmasis – Vytautas, antrasis – Andrius Kuprys, buvęs Polocko kunigaikštis, trečiasis – Žygimantas, ketvirtasis – Patrikas, penktasis – Tautvilas, šeštasis – Vaidotas; pastarieji trys mirė jauni, negavę dalių[44]. Šešis Kęstučio sūnus mini ir A. Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“: Vytautą, Patriką, Tautvilą, arba Teofilį, Žygimantą, arba Zigmantą, Andrių Vaidotą, kitaip vadinamą kupriu, Daujotą…[45] Augustinas Rotundas apie 1576 m. taip pat nurodo Kęstutį turėjus šešis sūnus[46], kurių vienas įvardijamas Dangučiu (lotyniškai Dongutum)[47]. Martynas Kromeris nurodo, kad Kęstutis turėjo sūnų Daugautą (lenkiškai J. Puzina įvardija kaip Dowgot,[48] lotyniškai Dougotum,[49] o lenkiškame M. Kromerio veikalo vertime Dołgot[50]). Kyla klausimas, kodėl mūsų istoriografijoje neegzistuoja Kęstučio sūnus Daugautas. Verta prisiminti, kad J. Puzyna yra nurodęs, kad Vaidotas turėjo sūnų Jurijų Daugautą (Jurij Dowgowt) ir Hryčko[51]. Pastarasis laikytinas kunigaikščių Krošinskių protėviu.
Ar iš tikrųjų Jurijus Daugautas buvo Vaidoto sūnus, kaip teigia J. Puzyna? J. Puzynos teiginiais nėra pagrindo abejoti. Trys skirtingi šaltiniai nurodo Daugautą, lietuviškai vadinamą ir Daujotu (Dougothus[52]), kuris, anot A. Vijūko-Kojelavičiaus, 1386 m. vasario 16 d. Krokuvoje pakrikštytas Jurgio (Georgijus[53]) vardu. Kartu pakrikštytas Jogaila – Vladislovu, Vytautas ir Vygandas gavo Aleksandro vardus, Skirgaila ir Karigaila – Kazimiero vardus, Švitrigaila pakrikštytas Boleslovu. Netgi lietuviškos skirtingos vardo variacijos sukelia skaitytojų galvose sumaištį: Daujotas, Daugutis ir t. t. Anot K. Būgos, Dowgot – tai Daugotas[54].

Šaltiniuose vienodai įvardijami tik Vytautas, Žygimantas, Tautvilas ir Patrikas. Ir netgi dėl šių keturių Kęstučio sūnų nėra visai aišku. J. Tengovskis 1997 m. teigia, kad Patrikas buvo Kęstučio brolio Narimanto sūnus[55], taip lyg pratęsdamas seną J. Puzynos ginčą su Henriku Paškevičiumi[56]. Sunku atskirti legendą nuo tikrovės, susiorientuoti, ar tai metraštininko klaida, ar politinis užsakymas, kuris galėjo nulemti ne tik vardų pateikimo eiliškumą.

Kunigaikščiai Krošinskiai

Istorikas J. Puzyna nurodo, kad Naugarduką po Vaidoto valdė jo sūnūs: Jurijus Daugautas (Jurij Dowgowt) ir Hryčko[57].
Vaidotą mini grafas Kazimieras Stadnickis savo veikale „Algirdas ir Kęstutis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnūs“ ir konstatuoja, kad jis patekęs į kryžiuočių nelaisvę 1362 m., ginant Kauno pilį. Daugiau apie jį žinių nėra[58]. Šiandien apie Vaidotą ir jo palikuonis žinoma daugiau.

Apie Vaidoto valdytas žemes žinoma nedaug – tik kad po Karijoto Mykolo Gediminaičio, Naugarduko kunigaikštystė atiteko kunigaikščiui Kęstučiui ir valdė jis ją apie 1358–1362 m. J. Puzyna teigia, kad po Karijoto Mykolo Gediminaičio mirties jo valdyta Naugarduko kunigaikštystė atiteko kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui: rytinė kunigaikštystės dalis nuo Vilniaus atiteko Algirdui, kuri XIV a. pabaigoje atiteko Kaributui Dimitrui Algirdaičiui, o vakarinė dalis nuo Trakų – Kęstučiui[59]. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tą faktą, kad ties Vorskla 1399 m. žuvo Dimitrijus Vaidotaitis su broliumi Michailu. Vaidotas turėjo ir ortodoksišką vardą Danila [kiti nurodo, kad Ivanas[60]], katalikišką – Konstantinas bei neaiškios kilmės vardą Vikundas[61]. Kęstučio sūnūs tolimų rytinių žemių nevaldė, jiems buvo skirtos valdos netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolio[62]. Kęstutaičiai Vaidotas, Tautvilas, Žygimantas ir jų vaikai valdė Naugarduko kunigaikštystę. Kiek Vaidotas turėjo sūnų, šiandien tiksliai pasakyti sunku, tačiau iš esamų duomenų galima teigti, kad galbūt ne mažiau septynių: Michailas, Dimitrijus, Fedoras, Aleksandras[63], Ivanas (Jonas)[64], Konradas[65], Grigalijus (Hryčko), Jurgis ( Juij Dowgowt). Pastarąjį lenkų istorikas J. Tengovskis tapatina su Jurgiu Toločka (Jerzy Tołoczko)[66]. Kokiais giminystės ryšiais su minimais Vaidoto vaikais galėtų būti susietas Jurgis Toločka, sunku pasakyti, nes jų palikuonių kunigaikščių Buinickių valdos Buiničiai (lenk. Bujnicze)[67] yra ties Mogiliovu ir jos gerokai nutolusios į rytus nuo Naugarduko, kaip ir kunigaikščių Krošinskių valdos XV a. Kilmingose giminėse vardai dažnai kartojasi, todėl Jurgį Toločką reikėtų sieti su Aleksandru, kurį mini savo istorijoje T. Narbutas[68], o Buinickių giminėje yra Aleksius.

Kildinant Ostrogiškius iš Vaidoto, daroma prielaida, kad jis turėjo krikšto vardą Danila. Konradą (netapatus Konradui Tautvilui, Vytauto broliui), kaip Vaidoto sūnų, mini J. Tengovskis, jis tai pat nurodo, kad Jurgio palikuonys yra kunigaikščiai Buinickiai[70]. Minimas autorius teigia, kad Vaidotas, kurio krikšto vardas, anot jo, Ivanas, turėjo tik du sūnus: Jurgį Toločką ir Konradą[71]. Jurgio Taločkos ryšio su kunigaikščiu Vaidotu J. Tengovskis neargumentuoja pakankamai įtikinamai, neatskleidė Jurgio Vaidotaičio ir kunigaikščių Buinickių herbų tapatumo. Jurgis Vaidotas, kaip minėta, turėjo Vyčio herbą, o kunigaikščių Buinickių herbas nėra žinomas. Istorikas J. Tengovskis taip įsivaizduoja Vaidoto palikuonių genealogiją:

Dėl kokių priežasčių iš Naugarduko kunigaikštystės į rytus kelėsi Kęstutaičiai, tarp jų ir kunigaikščio Vaidoto palikuonys, nesunku numanyti. Ties Maskvos kunigaikštystės siena savo valdas iki XV a. pabaigos turėjo kunigaikščiai Krošinskiai, jie buvo saugumo garantas Sofijai Vytautaitei (1371–1453). Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Dmitrijaus Doniečio sūnus Vasilijus I 1391 m. vedė Sofiją Vytautaitę.

Viazmos kunigaikščių grupei priskiriami kunigaikščiai Glinskiai, Žilinskai, Kozlovskiai, Krošinskiai ir kiti. Kunigaikščiai Krošinskiai Viazmos–Možaisko zonoje žemes gavo apie 1403–1404 m., vietoj Krošino buvusio Naugarduko paviete. Rusų istorikai kunigaikščių Krošinskių pasirodymą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės periferijoje, netoli Maskvos, linkę sieti su rytinių sienų apsauga[73]. Tiesa, į rytus nuo kunigaikščių Krošinskių valdų buvo ne Maskvos valdos. Tarp Viazmos kunigaikštystės (Krošinskiai buvo užėmę dalį jos teritorijos) ir Možaisko žemių egzistavo lyg ir niekieno žemės, nes buvo netinkamos apgyvendinimui. Ir tik XV a. pabaigoje Maskvos valdos susisiekė su LDK teritorija ir Viazmos kunigaikštystės valdomis. Kunigaikščiai Krošinskiai valdė šias sritis: Tešinovičius (Тешиновичи (Тешинов)), Sukromnos (Сукромна (Сукрома)), Olchovo (Ольховец), Nadslavlio (Надславль), Otjezdo (Отъездец (Отъезд)), Lelos (Лела)[74]. Šios valdos, rusų tyrinėtojų įsitikinimu, kunigaikščiams Krošinskiams atiteko apie 1403–1404 m. Kunigaikščiai šias sritis valdė iki pat taip vadinamo Pasienio karo (1487–1494) tarp LDK ir kylančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, per kurį LDK neteko Viazmos kunigaikštystės. Vytautui Didžiajam norėjosi šioje zonoje matyti patikimus kunigaikščius, nes jie turėjo būti Vytauto dukters saugumo garantais. O kas geriau galėjo tai atlikti už Vytauto brolio Vaidoto vaikus ir anūkus? Brolėno Jurgio ištikimybe jis įsitikino būdamas kryžiuočių nelaisvėje.

Manoma, kad kunigaikščiai Krošinskiai pavardę yra gavę nuo Krošino[75] vietovės esančios Naugarduko apskrityje, Stolovičių valsčiuje (gmina Stołowicze). Krošine 1442 m. Jurgis (Jerzy Hojcewicz) fundavo bažnyčią[76]. Kas tas Jurgis, šiuo metu nežinoma.

Apie kunigaikščių Krošinskių kilmę yra rašęs L. Kollosovičius 1652 m.[77], A. Vijūkas- Kojelavičius savo darbus heraldine tema rašė 1648–1658 m. Remiantis A. Vijūko-Kojelavičiaus darbais, XIX ir XX a. sandūroje išleista „Didžioji lenkiška visuotinė enciklopedija“ („Wielka encyklopedia powszechna“) teigia, kad Krošinskiai gali būti tariamo Kęstučio sūnaus Vykundo[78] palikuonys. Nuo 1908 m. „Didžiojoje lenkiškoje visuotinėje enciklopedijoje“ suformuotų teiginių apie kunigaikščių Krošinskių giminę praėjo daugiau nei šimtas metų, tačiau lietuviškoje istoriografijoje nepavyko aptikti bandymų nustatyti šių kunigaikščių kilmę. Šia tema rašė ne tik lenkų, bet ir ukrainiečių istorikai. Apie kunigaikščių Krošinskių kilmę, be jau minėto A. Vijūko-Kojelavičiaus, rašė Juzefas Volfas, Janas Tengovskis[79], Levko Vojtolovič[80], Bronius Deksnys[81]. Apie kunigaikščius Krošinskius kiek anksčiau, 1595 m., Vilniuje yra rašęs K. Kiernowskis[82]: Epithalamium na wesele …Pana Piotra Kroszynskiego … i Paniej Anny Sokolińskiej. Nėra nė mažiausios abejonės, kad autorius žinojo kunigaikščių Krošinskių genealogiją, nes du šimtai metų yra labai mažas laiko tarpas – viso labo tik maždaug septynios kartos. Deja, šios knygos neteko skaityti.

1404 m. Vytautas susigrąžino Smolenską. Jis buvo LDK dalimi iki 1514 m. Po Smolensko atsiėmimo, sekė dvejų metų (1406–1408) karas tarp Lietuvos ir Maskvos. Žentas, Maskvos kunigaikštis Vosylius I, susikovė su uošviu Vytautu. Gal dėl totorių įsikišimo, o gal dėl giminystės ryšių stoję vienas prieš kitą priešai kovos lauke išsiskirdavo sutarę paliaubas. Paskutinis susitikimas įvyko 1408 m. prie Ugros upės (kairiojo Okos prieupio). Vytautas Didysis 1408 m. raitas įjojo į Ugros upę ir derėjosi su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vosyliumi I dėl taikos. Po derybų upė buvo pasirinkta kaip šalių sienos riba. Čia sutartos paliaubos virto nuolatine taika. Abiems pusėms liko tai, ką iki šiol turėjo. Sienos su Maskva apsaugą Vytautas patikėjo artimiausiems giminaičiams kunigaikščiams Krošinskiams kaip garantą, kad Vytautas galės be baimės visas jėgas nukreipti kovai su lietuvių tautos priešais, Kyžiuočių ordinu. Ramybę rytuose užtikrinę kunigaikščiai Krošinskiai labai prisidėjo prie pergalės Žalgirio mūšyje 1410 m.

Po Pasienio karo (1487–1494) kunigaikščiai Krošinskiai neteko savo valdų pasienyje. Pažymėtina, kad 1495 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Ivano III dukterį Eleną į Vilnių atlydėjo ir kunigaikštis Ivanas Krošinskis[83].

Kunigaikštis Krošinskis, 1495 m. atvykęs į Maskvą Stanislovo Petreškevičiaus Strumilos – Kiškos (Станислава Петряшковича Стромилова-Кишки) delegacijoje, skundėsi Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui III, kad jo raštininkas Vasilijus Karamyševas (Василий Карамышев) Smolensko paviete esančią jo tėvoniją priskyrė Viazmos pavietui[84]. Vasilijus Karamyševas 1495 m. sausio 13 d. kartu su broliu Andrejumi buvo išsiųsti į Vilnių kaip arklininkai, palydintys didžiąją kunigaikštytę Eleną (Елену Ивановну).

Kunigaikščiai Krošinskiai yra kilę iš Vaidoto sūnaus Grigaliaus (Hrehory), kurį ir nurodė A. Vijūkas-Kojelavičius savo taip vadinamame „Compendiume“ (apie 1648–1658 m.)[85]. Grigalius Vikundaitis[86] (Hregory Wikundowicz) pastatė Krošino pilį ir miestą prie Servečės, Nemuno kairiojo intako. Nuo to ir kilo kunigaikščių Krošinskių pavardė[87].

Kunigaikščių Krošinskių genealogija

Giedrius Kujelis

J. Wolff Kniaziowie litewsko-ruscy od końca XIV wieku
J. Tęgowski Kilka uwag o genealogii kniaziów Kroszyńskich do końca XV wieku Genealogia tom 15, Poznań-Wrocław 2003
Serwis heraldyczny Ośrodka Dokumentacji Wychodźstwa Polskiego w Pułtusku

[1] Russkaja istoričeskaja biblioteka (toliau: RIB), t. 20.-Peterburg, 1903, p. 399.

[2] Vilniaus universiteto biblioteka. Rankraščių skyrius (toliau VUB RS), F.5-B28 – 2334, L. 231 – 231 (rankraštis kelis kartus pernumeruotas, todėl lapų nuoroda skirtingose publikacijose gali šiek tiek skirtis)

[3] Wielka encyklopedya powszechna. Seria I, t. XLI.- Warszawa: 1908, s. 143.

[4] VUB RS F.5 – B28 – 2334 ir Lietuvos Mokslų akademijos centrinė biblioteka. Rankraščių skyrius (toliau MAB RS), F. 256(1080).

[5] Jablonskis K. XVI a. Lietuvos inventoriai // Istorijos archyvas, I t.- Kaunas: 1934, p. 680.

[6] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 10 (1440 – 1523). Užrašymų knyga 10.- Vilnius: 1997, p. 45.

[7] VUB RS, F. 5 – B. 28 – 2334, L. 229.

[8] Ten pat, L. 263.

[9] Senosios Žiemgalos istorinis ir etnokultūrinis palikimas.- Vilnius: 2004, p. 104.

[10] RIB, t. 33.- Petrograd: 1915, p. 239 ir 463.

[11] VUB RS, F. 5 – B. 28 – 2334, L. 231.

[12] Lietuvos Valstybės istorijos archyvas. Senieji aktai. B. 13878, L. 301-306, taip pat Akty izdavajemyje Vilenskoj komissijeju dlia razbora drevnich aktov, t. XXXII. Akty Vilkomirskogo grodskogo suda.- Vilna: 1907, p. 341 – 347.

[13] Opis dokumentov Vilenskogo centralnogo archiva drevnych knig ( toliau ODVCA). Vypusk IX.- Vilna: 1912, p. 106.

[14] ODVCA. Vypusk VI.- Vilna: 1906, p. 221.

[15] Ten pat, p. 234.

[16] ODVCA. Vypusk IX, p. 38.

[17] VUB RS, F. 5-B. 28 – 2334, L. 233 – 238.

[18] MAB RS, F. 256 (1080), L.353 – 355.

[19] VUB RS, F. 5 – B. 28 – 2234, L. 229 – 231.

[20] Wielka enciklopedya powszechna. Seria I, t. XLI.- Warszawa; 1908, s. 143.

[21] MAB RS, F. 256 (1080), L. 93-93.

[22] Ten pat, L. 11-13.

[23] Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII – XVIII a.- Vilnius: 1977, p. 84.

[24] VUB RS, F. 5- B. 28-2334, L. 234 – 238.

[25] Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės.- Vilnius: 1999, p. 151 – 152.

[26] MAB RS, F. 256 ( 1080), L. 233 – 234.

[27] Ten pat, L. 187 – 191.

[28] J. Tengovskis iškėlė hipotezę, kad Vaidoto krikšto vardas ortodoksų bažnyčioje buvo Ivanas. Jan Tęgowski „Małżeństwa księcia Witolda Kiejstutowicza” in: Rocznik Polskiego towarzystwa heraldycznego, 1995, t. 2, p. 180; Jan Tęgowski, Piersze pokolenia Giedyminowiczów, Poznań – Wrocław, 1999, p. 200–201.

[29] Войтович Л. Княжа доба на Русі: Портрети еліти / НАН України, Iн-т українознавства iм. I.Крип’якевича.. Львівський національний університет ім. І.Франка. Біла Церква, 2006, p. 784.

[30] Tęgowski .J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów. Poznań – Wrocław, 1999, p. 200–203. 

[31] Józef Puzyna, „Pierwsze wystąpienia Korjatowiczów na Rusi Południowej“ in: Ateneum Wileńskie, t. 13, Nr. 2, 1938, p. 22.

[32] Петров П. Н. История родов русского дворянства, t. 1, Спб 1886.

[33] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kanceliarinės slavų kalbos išvertė ir komentarus parašė Rimantas Jasas, Vilnius: Vaga, 1971, p. 103.

[34] Богуславский В. В. Славянская энциклопедия. Киевская Русь – Московия: в 2 т., t. 1 А-М. Москва. Олма – Пресс, 2005, p. 548.

[35] Albert Wijuk Kojałowicz, Ks. Wojciecha Wijuka Kojałowicza, Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego tak zwany Compendium czyli O klejnotach albo herbach, których familie stanu rycerskiego w prowincyach Wielkiego Xięstwa Litewskiego zażywają. W Krakowie w drukarni „czasu” i Fr. Kluczyńskiego i spółki, 1897, p. 145.

[36] Teodor Narbutt, Dzieje narodu litewskiego, t. 8, Wilno, 1840, p. 237.

[37] Teodor Narbutt, Dzieje narodu litewskiego, t. 8, Wilno, 1840, p. 238.

[38] Teodor Narbutt, Dzieje narodu litewskiego, t. 8, Wilno, 1840, p. 238.

[39] Jan Fijalek, „Wnuk Kiejstuta. Jan książę drohiczyński, kustosz i kanonik Krakowski i sandomierski, drugi rektor Uniwersytetu Jagiellońskiego“ in: Kwartalnik Historyczny, Nr. 28, 1914, p. 187.

[40] Antoni Prochaska, Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376–1430 w Krakowie, 1882, p. 111.

[41] Józef Wolff, Ród Gedymina: dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: „Synowie Gedymina”, „Olgierd i Kiejstut” i „Bracia Władysława Jagiełły”, Kraków, 1886, p. 48.

[42] Józef Puzyna, „Pierwsze wystąpienia Korjatowiczów na Rusi południowej“ in: Ateneum Wileńskie, 1938, t. 13, Nr. 2, p. 66.

[43] Antanas Kučinskas, Kęstutis: Monografija, Vilnius, 1988, p. 136.

[44] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kanceliarinės slavų kalbos išvertė ir komentarus parašė Rimantas Jasas, Vilnius: Vaga, 1971, p. 81.

[45] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius: Vaga, 1988, p.81. [46] Žygimantas, Tautvilas, Vaidotas, Patrikas, Vytautas, Dangutis.

[47] „Šešioliktojo amžiaus raštija“ in: Senoji Lietuvos literatūra, 5 knyga,Vilnius: Pradai, 2000, p. 294, 303.

[48] Józef Puzyna, „Pierwsze wystąpienia Korjatowiczów na Rusi Południowej“ in: Ateneum Wileńskie, t. 13, Nr. 2, 1938, p. 30.; Martin Kromer, O sprawach i dziejach, etc. Ksiąg XXX, tłumaczenia M. Błażowskiego, Kraków, 1611, p. 309.

[49] Cromeri Martini De Origine Et Rebus Gestis Polonorum LIbri XXX. Tertium Ab Authore diligenter recogniti. Funebris eiusdem autoris Oratio in funere Sigismundi I regis Poloniae, 1568, p. 239.

[50] Martin Kromer, O sprawach i dziejach, etc. Ksiąg XXX, tłumaczenia M. Błażowskiego, Kraków, 1611, p. 309.

[51] Józef Puzyna, „Piersze wystąpienia Korjatowiczów na Rusi Południowej“ in: Ateneum Wileńskie, t. 13, Nr. 2, 1938, p. 32.

[52] Albert Wijuk Kojałowicz, Historiae Lituanae Pars prior, De Rebus Lituanorum Ante susceptam Christianam Religionem, conjunctionemque Magni Lituaniae Ducatus cum Regno Poloniae Libri Novem […], p. 387.

[53] Albert Wijuk Kojałowicz, Historiae Lituanae Pars prior, De Rebus Lituanorum Ante susceptam Christianam Religionem, conjunctionemque Magni Lituaniae Ducatus cum Regno Poloniae Libri Novem […] , p. 387.

[54] Kazimieras Būga, Rinktiniai raštai , t. 1, Vilnius, 1958, p. 234–235.

[55] Jan Tęgowski, „Czyim synem był książę grodzieński Patryk ?“ in: Venerabiles, nobilem et honest studia z dziejów społeczeństwa Polski średniowiecznej,Toruń, p. 1997, p. 59–67.

[56] Józef Puzyna, „Pierwsze wystąpienia Korjatowiczów na Rusi Południowej“ in: Ateneum Wileńskie, 1938, t. 13, Nr. 2, p. 31.

[57] Józef Puzyna, „Piersze wystąpienia Korjatowiczów na Rusi Południowej“ in: Ateneum Wileńskie, 1938, t. 13, Nr. 2, p. 32. Antoni Prochaska, „Rokosz Hryćka Konstantynowicza 1387–1390” in: Kwartalnik historyczny, r. 22, Lwów, 1908, p. 392–396.

[58] Kazimierz Stadnicki, Olgierd i Kiejstut, synowie Gedymina – W. Xięcia Litwy. we Lwowie, 1870, p. 207.

[59] Józef Puzyna, „J. Korjat i Korjatowicze” in: Ateneum Wileńskie, 1930, t. 7, Nr. 3–4, p. 3–4 (427– 428 ).

[60] Jan Tęgowski, Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów, Poznań – Wrocław, 1999, p. 200–201.

[61] Albert Wijuk Kojałowicz, Ks. Wojciecha Wijuka Kojałowicza, Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego tak zwany Compendium czyli o klejnotach albo herbach, których familie stanu rycerskiego w prowincyach Wielkiego Xięstwa Litewskiego zażywają. W Krakowie w drukarni „czasu” i Fr. Kluczyńskiego i spółki, 1897, p.145.

[62] Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija, t. 4, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 72–73.

[63] Богуславский В. В. Славянская энциклопедия. Киевская Русь – Московия: в 2 т., t.1 А-М, Москва. Олма – Пресс, 2005, p. 548; Teodor Narbutt, Dzieje narodu litewskiego, t. 7, Wilno, 1840.

[64] Войтович Л. Княжа доба на Русі: Портрети еліти / НАН України, Iн-т українознавства iм. I.Крип’якевича.. Львівський національний університет ім. І.Франка. Біла Церква, 2006, p. 784.

[65]Jan Tęgowski,, Piersze pokolenia Giedyminowiczów, Poznań – Wrocław, 1999, p. 203–204.

[66] Jan Tęgowski, Piersze pokolenia Giedyminowiczów, Poznań – Wrocław, 1999, p. 201–202.

[67] Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, t. 15, 1 d., p. 268–269.

[68] T. Narbutas nurodo, kad Vaidotas turėjo du sūnus Aleksandrą ir Ivaną. Teodor Narbutt, Dzieje narodu litewskiego, t. 7, Wilno, 1840, p. 112.

[69] Jurgis Daugautas (Jerzy Dowgod).

[70] Jan Tęgowski, Piersze pokolenia Giedyminowiczów, p. 202–203.

[71] Jan Tęgowski, Piersze pokolenia Giedyminowiczów, Poznań – Wrocław, 1999, p. 201–204.

[72] Józef Wolff, Kniaziowie Litewsko-Ruscy od końca czternastego wieku, Warszawa, 1895, p. 12–13.

[73] Темушев В.Н. К вопросу о московско-литовской границе XV в. (Владения князей Крошинских) // Древняя Русь. Вопросы медиевистики. № 3 (21). Сентябрь 2005 / Тезисы участников III международной конференции «Комплексный подход в изучении Древней Руси», p. 102.

[74] Памятники дипломатических сношений Московского государства с Польско-литовским. Т. 1. (С 1487 по 1533 г.) // Сборник Императорского Русского Исторического Общества, t. 35, СПб., 1882, p. 6. Galima prielaida, kad dalis minimų žemių atiteko kunigaikščiams Krošinskiams dėl ūkinės veiklos, o ne karo veiksmų.

[75] Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, t. 15, 2 d., p. 168–169.

[76] Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, t. 15, 2 d., p. 168.

[77] Józef Wolff, Kniaziowie Litewsko-Ruscy od końca czternastego wieku., Warszawa, 1895, p. 186.

[78] Bronius Deksnys, „Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio dvare“ in: Prie Nemunėlio, 2009, Nr. 2 (23), p. 3.

[79] Jan Tęgowski, „Kilka uwag o genealogii kniaziów Kroszyńskich do końca XV wieku” in: Genealogia, t. 15, Poznań –Wrocław , 2003, p. 35–43.

[80] Войтович Л. Князівські династії Східної Європи ( кінець ІХ –Початок ХVІ ст.). Склад, суспільна і політична роль Історико –генеалогічне дослідження. Львів: нститут українознавства НАНУ, 2000. с. 649

[81] Bronius Deksnys, „Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio dvare“ in: Prie Nemunėlio, 2009, Nr. 2 (23), p. 3.

[82] Rita Repšienė, „Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtis“ in: Senoji Lietuvos literatūra , 6 knyga, Vilnius: Pradai, 1998, p. 222.

[83] Albert Wijuk Kojałowicz, Ks. Wojciecha Wijuka Kojałowicza, Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego tak zwany Compendium czyli O klejnotach albo herbach, których familie stanu rycerskiego w prowincyach Wielkiego Xięstwa Litewskiego zażywają .W Krakowie w drukarni „czasu” i Fr. Kluczyńskiego i spółki , p. 1897, p. 145.

[84] Алексеев Ю.Г. У кормила Российского государства: Очерк развития аппарата управления XIV–XV вв. СПб., 1998, p. 142–145, 191, 286.

[85] Albert Wijuk Kojałowicz , Ks. Wojciecha Wijuka Kojałowicza, Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego tak zwany Compendium czyli o klejnotach albo herbach, których familie stanu rycerskiego w prowincyach Wielkiego Xięstwa Litewskiego zażywają. W Krakowie w drukarni „czasu” i Fr. Kluczyńskiego i spółki, p. 1897, p. 1–3.

[86] Vaidotas tapatus Vikundui.

[87] Albert Wijuk Kojałowicz, Ks. Wojciecha Wijuka Kojałowicza, Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego tak zwany Compendium czyli o klejnotach albo herbach, których familie stanu rycerskiego w prowincyach Wielkiego Xięstwa Litewskiego zażywają. W Krakowie w drukarni „czasu” i Fr. Kluczyńskiego i spółki, 1897, p. 145; Bronius Deksnys, „Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio dvare“ in: Prie Nemunėlio, 2009, Nr. 2 (23), p. 3–12.

[88] Jan Tęgowski, „Kilka uwag o genealogii kniaziów Kroszyńskich do końca XV wieku” in: Genealogia, t. 15, Poznań –Wrocław, 2003, p. 39. [89]Войтович Л. Князівські династії Східної Європи ( кінець ІХ –Початок ХVІ ст.). Склад, суспільна і політична роль Історико –генеалогічне дослідження. Львів: нститут українознавства НАНУ, 2000, p.649.

« 2017 rugpjūčio mėn. » loading...
P A T K P Š S
31
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
1
2
3

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Teisinė forma: Savivaldybės biudžetinė įstaiga;
Adresas: Tyzenhauzų g. 5, LT-42115, Rokiškis;
Įmonės kodas: 190263920; Tel. +370 458 52835;
El. paštas: muziejus@rokiskyje.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

ADMINISTRACIJOS DARBO LAIKAS

 

Pirmadieniais - ketvirtadieniais 8. 00 val. - 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. - 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. - 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau

 

KAIP MUS RASTI?