Tyzenhauzų kultūros kelias

Tyzenhauzai (Tiesenhausen) – sena vokiečių giminė, kilusi iš Holšteino žemės. Manoma, kad į Padauguvį pirmieji Tyzenhauzai – Engelbertas ir jo brolis Teodorikas – atvyko apie 1198 m. kartu su Rygos miesto įkūrėju vyskupu Albertu. XII–XIII a. Tyzenhauzai buvo viena iš įtakingiausių Livonijos didikų giminių, aktyviai talkinusi Padauguvyje besikūrusiems vokiečių feodalams, turėjo savo kariuomenę, daug įtvirtintų pilių, prisidėjo prie Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų vienijimo. Žinoma, kad 1278 m. kovo 2 d. Engelberto sūnus Jonas Tyzenhauzas kartu su Livonijos ordino magistru Ernestu ir dar 71 Ordino broliu krito prie Ašerodės nuo kalavijuočius persekiojusių lietuvių.

XIV–XVI a. Tyzenhauzų giminės palikuonys ėjo įvairias pareigas Livonijos ordino, Rygos vyskupijos, Livonijos kunigaikštystės administracijose, laipsniškai stiprindami ir plėsdami savo politinę bei ekonominę įtaką.

XVI a., žlugus Livonijos valstybei ir daliai jos žemių atitekus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nemažai Tyzenhauzų persikėlė į LDK. Pirmoji žinia apie juos pasirodė 1633 m., kai už tarnybą LDK ir prarastas valdas Padauguvy gavęs Kupiškį, čia atsikėlė Reinholdas Tyzenhauzas (~1590–?). Jis buvo vedęs Elžbietą fon Efern (Elizabeth fon Efferen). Iš šios šeimos ir kyla genealoginis medis iki Antano, Ignoto, Konstantino bei kitų LDK Tyzenhauzų.

Vedybiniai ryšiai su Sapiegomis (Sapiehowie, Sapiehi) Tyzenhauzams atvėrė kelią į aukščiausią kunigaikštystės valdžią – nuo XVII a. vidurio Tyzenhauzai ėjo aukštas valstybės, karines, administracines pareigas. Šios giminės atstovai buvo didžiai gerbiami, jais buvo pasitikima. Pradedant 1658 m., nė vienas Abiejų Tautų Respublikos Seimas neapsieidavo be kurio nors iš Tyzenhauzų pasiuntinio poste. Tarp labiausiai žinomų Tyzenhauzų – Kupiškio seniūniją valdę Reinholdo sūnus Vilhelmas (1620–1676) ir anūkas Benediktas (1690–?), taip pat kitas Reinholdo anūkas Lietuvos pastalininkas, Naugarduko vaivada Steponas (1650–1708) ir šio sūnūs: Jonas Steponas (1670–1730) – Mstislavlio vaivada, ir Mykolas Benediktas (1670–1726) – LDK didysis raštininkas. Pastarojo XVIII a. pradžioje įsigytas Žaludkas (dabar Gardino apskritis, Baltarusija), kuriam tuo metu priklausė dvaras, miestelis ir plačios žemės valdos abiejose Nemuno pusėse su 226 dūmais, tapo Tyzenhauzų giminės centru. XVII a. gauta Kupiškio seniūnija 1771 m. perėjo į Čartoriskių (Czartoryski) rankas.

XVII a. antrojoje pusėje savo veikla pasižymėjo Gotardas Jonas (?–1669), Tartu vaivados Jono Tyzenhauzo ir Zuzanos Sapiegaitės sūnus, kuris 1649 m. buvo priimtas kanauninku į Vilniaus katedros kapitulą. 1654 m. liepos 6 d. kapitulai pavedus, jis rusų antplūdžio metu iš Vilniaus išvežė katedros archyvą ir juo rūpinosi. 1661 m. popiežius Aleksandras VII Gotardą Joną paskyrė tituliniu Metono vyskupu ir Vilniaus sufraganu. Nuo 1662 m. priklausė komisijai, sudarytai Kalvarijoms prie Vilniaus įrengti. Mirus Vilniaus vyskupui Jurgiui Bialozorui (Jcrzy Biallozor, ~1622–1665), 1665–1668 m. valdė vyskupiją, tuo metu atnaujino ir katedros bažnyčią. 1668 m. rugpjūčio 26 d. į Vilniaus vyskupo sostą įvesdino Aleksandrą Sapiegą. 1668 m. rugsėjo 17 d. Gotardas Jonas Tyzenhauzas buvo paskirtas Smolensko vyskupu.              

Bene daugiausiai LDK pasiekė Tyzenhauzų giminės atstovas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785) – Benedikto Tyzenhauzo ir Onos Bieginskytės-Tyzenhauzienės (~1700–?) sūnus. Eidamas 28-uosius metus (1761) buvo išrinktas pasiuntiniu į Abiejų Tautų Respublikos seimą, o dar po ketverių metų, naudodamasis ką tik vadovu išrinkto savo bičiulio Stanislovo Augusto Poniatovskio (Poniatowski) parama, pasiekė karjeros viršūnę – 1765 m. tapo LDK rūmų iždininku, Gardino seniūnu ir karaliaus ekonomijų LDK valdytoju.

Dar vienas aktyvus veikėjas – Antanas Tyzenhauzas (1756–1816), LDK rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo sūnėnas, Tomo Tyzenhauzo (~1730–?) sūnus. 1777 m. jis buvo nominuotas Vilniaus vaivadijos vėliavininku; turėjo karaliaus gvardijos papulkininkio laipsnį. 1790 m. buvo išrinktas Vilniaus bajorijos atstovu į Ketverių metų seimą, o 1792 m. – Vilniaus miesto prezidentu. 1794 m. Antanas Tyzenhauzas vienas pirmųjų pasirašė sukilimo aktą; ėjo pareigas sukilėlių vyriausybėje – Lietuvos tautinėje aukščiausiojoje taryboje, vėliau – LDK centrinėje deputacijoje.

Likimas Tyzenhauzų giminę glaudžiai susiejo su Rokiškiu, kurį nuo XVI a. pradžios beveik 200 metų valdė kunigaikščiai Krošinskiai (Kroszinski). 1633 m., mirus Jurgiui Krošinskiui, Rokiškį trejiems metams išsinuomojo Kupiškio seniūnas Vilhelmas Tyzenhauzas (?–1676), kuris buvo vedęs Krošinskių dukterį. Vėliau Rokiškio dvaras buvo užstatytas Vilhelmo sūnui Jonui Tyzenhauzui. Po jo Rokiškyje šeimininkavo Naugarduko vaivada Steponas Tyzenhauzas, kuris savo valdas 1704 m. padalijo vaikams, Rokiškį užrašydamas sūnui Jonui, LDK kardininkui. Tačiau Rokiškis netapo jo nuolatine rezidencija – ir toliau liko nuomojamas.

Tik XVIII a. pabaigoje, dvarą paveldėjus Ignotui Tyzenhauzui (1760–1822), Pasalio seniūno Mykolo Tyzenhauzo sūnui, LDK pėsčiosios gvardijos šefui, Rokiškyje prasidėjo generaliniai pertvarkymo darbai. Grafo iniciatyva buvo suformuota ilga stačiakampė miestelio aikštė, 1797 m. pasodintas radialinio plano parkas, prie jo užveistas sodas, Laukupės vagoje įrengti tvenkiniai, o 1801 m. baigta klasicistinio stiliaus rūmų statyba. Kiek vėliau abipus rūmų simetriškai pastatytos oficinos, ūkiniai pastatai. Ne tik dvaro sodyba, bet ir rūmų interjeras, išdėstymas detaliai aprašyti 1825 m. sudarytame Rokiškio grafystės inventoriuje.

Ignotas Tyzenhauzas planavo Rokiškyje sukurti Tyzenhauzų giminės rezidenciją, savotišką kultūros centrą. Dar 1785 m. iš Gardino į Rokiškį buvo atkelta ankstyviausia Lietuvoje žinoma Antano Tyzenhauzo įkurta muzikos mokykla.                      

Grafo Ignoto Tyzenhauzo valdos, be Pastovių ir Rokiškio su aplinkiniais kaimais bei palivarkais, apėmė dar dešimtis tūkstančių hektarų žemės Šiaulių, Ukmergės, Vilniaus, Dysnos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Slonimo, Naugarduko, Pinsko pavietuose. Jis valdė ir Žaludką, kurį paveldėjo po dėdės Antano Tyzenhauzo, LDK iždininko, Gardino seniūno, žinomo reformatoriaus, mirties. Vedęs Marijaną Pšezdzieckytę (Przeździecki) (1762–1843), susilaukė dviejų dukrų: Aleksandros (~1780–1843) ir Sofijos (1790–1878) – ir dviejų sūnų: Adolfo Rudolfo (1783–1830) ir Konstantino (1786–1853). Adolfas Rudolfas, kariuomenės artilerijos pulkininkas, nuolat gyveno Žaludko dvare, užsiėmė ūkio reikalais ir visuomenine veikla. Buvo vedęs Genoefą Puslovską (Genowefa Pusłowska), Slonimo maršalkos dukterį, ir turėjo tris dukras: Elfrydą, Jozefą ir Hermanciją.

Ignoto vyresnioji duktė Aleksandra ištekėjo už Adomo Giunterio (Adam Günther) (1782–1854). Jaunesnioji Sofija, anksti atskleidusi savo literatūrinius sugebėjimus, tapo pirmąja moterimi rašytoja istorinėje Lietuvoje. Autorė yra parašiusi 10 knygų, kurių daugumą sudaro istorinio turinio romanai, paremti faktais, susijusiais su to meto Lietuvos aukštuomenės gyvenimu: Lenkai Sant Domingo saloje (1818), Barbora Radvilaitė (1820), Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos (1824), Politikos nykštukas (1827), Halina Oginskaitė arba švedai Lenkijoje (1831), Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Potocka: istorijos įvykiai (1875), Litanijos (1878), Berryer: intymūs atsiminimai (1881), Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai (1886), Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset (1891), Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą (Reminiscencijos) (1862). Sofija rašė prancūzų kalba. Dalis romanų XIX a. buvo išversti į lenkų, vokiečių, rusų, anglų kalbas. 2004 m. Reminiscencijos išleistos ir lietuviškai.

1812 m., viešėdama Taujėnų dvare, Sofija Tyzenhauzaitė susipažino su Rusijos caru Aleksandru I – tarp jų užsimezgusi draugystė truko 13 metų. Likimas jai lėmė pažinti ir Prancūzijos imperatorių Napoleoną I, kuris Sofijai taip pat buvo labai palankus.

1818 m. Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje Sofija Tyzenhauzaitė susituokė su Platelių dvaro savininku Oktavijumi Šuazel Gufjė (Octave de Choiseul-Gouffier) (1773–1840). Gyvendami santuokoje, jie susilaukė sūnaus Aleksandro, kurio krikštatėviu buvo pats caras Aleksandras I. Grafienė pažinojo Aleksandro Diumą (Alexandre Dumas) tėvą, susirašinėjo su Alfredu de Miusė (Alfred de Musset) ir daugeliu ano meto Europos menininkų. Grafienė gyveno laisvą aristokratišką kosmopolitinį gyvenimą, keliavo po Europą, gyveno Prancūzijoje ir Italijoje.

Konstantinas Tyzenhauzas Vilniaus universitete studijavo gamtos mokslus, buvo vienas iš gamtininko profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo (Stanisław Bonifacy Jundziłł, 1761–1847) mokinių. Kadangi gamtininkai tuo metu patys iliustruodavo tiriamuosius objektus, Konstantinas papildomai tapybos menų mokėsi pas garsų dailininką Joną Rustemą (Jan Rustem, 1762–1835). Studijuodamas universitete išmoko preparavimo bei iškamšų gamybos meno, tapo profesionaliu mokslininku-ornitologu: daug keliavo, tyrinėjo paukščius, kirmėles, vabzdžius, žuvis, bendravo su žinomais Europos ornitologais, kaupė mokslinę medžiagą. Pastovių dvare įrengė vieną didžiausių Europoje ornitologijos kabinetų, kuriame sukaupė per 3 000 įvairių pasaulio paukščių ir jų kiaušinių kolekciją. Savo dvaruose buvo įsirengęs paukščių preparavimo laboratorijas. Spėjama, kad viena tokių laboratorijų veikė ir Rokiškio dvare. Be gamtos tyrimų laboratorijos, Rokiškio dvare buvo išplėstos oranžerijos bei šiltnamiai, juose auginti šiltųjų bei subtropinių kraštų augalai. 1825 m. Rokiškio grafystės aprašyme nurodyta, kad kai kurie augalai platinti ir po kitus dvarus – buvo siunčiami į Vilnių, Varšuvą.

1843–1846 m. Konstantinas Tyzenhauzas lenkų kalba parašė 3 tomų monografiją Visuotinė ornitologija, veikalus Ornitologijos, arba mokslo apie paukščius, pagrindai (1841), Migruojančių paukščių ornitologiniai stebėjimai jiems parskrendant ir išskrendant (1844). Prieš mirtį Konstantinas pavedė sūnui Reinoldui išleisti jo neužbaigtą darbą apie paukščių kiaušinius. Sūnus įvykdė tėvo užduotį – 1862 m. Varšuvoje pasirodė spalvotas atlasas Lenkijos paukščių ovologija.

Konstantinas Tyzenhauzas žavėjosi tapyba, pats gerai piešė. Jo ornitologijos muziejuje buvo keletas tūkstančių Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitų valstybių paukščių bei jų kiaušinių piešinių. Turtinga dvaro biblioteka puikavosi retais spaudiniais, vertinga graviūrų kolekcija, joje kauptas šeimos archyvas ir dokumentai, pradedant XII a.       

Konstantinas Tyzenhauzas buvo vedęs Valeriją Vankavičiūtę (Valerie Wankowicz, 1805–1841). Su ja susilaukė vaikų: Zbignevo (1823?–1845), Elenos (1825–1864), Reinoldo (1830–1880) ir Marijos (1823–1890).           

Rokiškiui labiausiai žinomos Reinoldo Tyzenhauzo ir Marijos Tyzenhauzaitės asmenybės. Reinoldas po tėvo mirties gavo didelį palikimą. Be Pastovių bei Rokiškio, jam atiteko per 20 kitų dvarų. Grafas suprato, jog baudžiava ir lažas jau seniai neperspektyvūs metodai, kurie tik stabdo žemės ūkio ir visuomenės raidą, tad 1854 m. savo dvaruose panaikino lažą valstiečiams ir įvedė piniginį mokestį (činčą).

1855 m., norėdamas plėtoti Lietuvos prekybą, grafas Reinoldas Tyzenhauzas savo lėšomis įsigijo du garlaivius – „Kęstutį“ ir „Nerį“. „Kęstutis“ sėkmingai kursavo Nemunu nuo Kauno iki Tilžės, „Nerio“ maršrutas Nerimi nepasitvirtino dėl netinkamų laivybai sąlygų. Šis laivas vėliau keleivius plukdydavo tik pažintinėms ekskursijoms iki Verkių.

Būdamas pažangių pažiūrų, grafas rūpinosi miestelio statyba. Jo iniciatyva 1862 m. čia buvo pastatyta plytinė, tuo metu Rokiškyje iškilo dviaukštis akmens ir plytų mūro viešbutis. Reinoldas Tyzenhauzas išlaikė ligoninę, gydytoją, penkis felčerius, 1873 m. atkūrė muzikos mokyklą, kurioje 1876–1877 m. mokėsi 25, 1877–1878 m. – 43 vaikai.

Be ūkio ir prekybos modernizavimo idėjų, dar viena grafo veiklos sritis – jo literatūrinė ir intelektualinė kūryba. Savo parašytuose veikaluose Reinoldas Tyzenhauzas nagrinėja pedagogikos, moralės, filosofijos klausimus, pateikia įvairių mokymų programas dvaro tarnautojams – girininkams, eiguliams, matininkams, administratoriams. Žinomos jo parašytos knygos: Administravimo instrukcijos, Kaip suprasti savo ir kitų pareigas (1873 m., Leipcigas), Įvairių posakių rinkinys (1875 m., Varšuva) ir kt. Dauguma kūrinių išleisti anonimiškai, be pavadinimų, neretai klaidingai priskiriami kitiems autoriams.

Reinoldas Tyzenhauzas tęsė giminės tradiciją kaupdamas meno kūrinius, pildydamas biblioteką, taip pat tvarkė šeimos archyvą, Vilniaus senienų muziejui padovanojo tėvo surinktą kolekciją: 1 093 vienetus paukščių iškamšų ir 563 vienetus kiaušinių, priklausiusių 252 paukščių rūšims.

Tačiau didžiausias grafo Reinoldo nuopelnas Rokiškiui – naujos bažnyčios statyba. Pačiu juodžiausiu lietuviškos spaudos draudimo metu, kai Rusijos imperijos valdžia visomis priemonėmis stengėsi surusinti ir supravoslavinti Lietuvą, jam pavyko išrūpinti leidimą bažnyčios projektavimui ir statybai. Bažnyčios statyba pagal Frydricho Gustavo fon Šachto (Friedrich Gustaw von Schacht) 1866 m. parengtą architektūrinį projektą truko 10 metų. 1877 m. gruodžio 4 d. bažnyčia buvo pašventinta, ir joje pradėtos laikyti pamaldos. Tačiau dar nebaigus galutinai įrengti bažnyčios vidaus, 1880 m. Vokietijoje, Heidelbergo mieste, grafas Reinoldas Tyzenhauzas mirė. Sesers Marijos rūpesčiu sarkofagas su jo kūnu buvo pargabentas į Rokiškį ir palaidotas grafo pastatytos bažnyčios katakombose. Reinoldas Tyzenhauzas buvo paskutinysis Tyzenhauzų giminės vyriškosios linijos atstovas.

Rokiškio dvaras per Reinoldo seserį Mariją perėjo grafų Pšezdzieckių giminei. Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė, po brolio Reinoldo mirties paveldėjusi visus jo turtus, perėmė ir bažnyčios statybos darbus. Ji puoselėjo platesnius užmojus nei brolis ir stengėsi, kad šie maldos namai taptų puošnūs ir stilingi. Tam įtakos turėjo ir jos geras skonis, ir iš tėvo Konstantino Tyzenhauzo perimtas, o Italijoje ištobulintas meninis išsilavinimas. Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės pasamdytas architektas Georgas Verneris (Georg Werner, 1851–1920) suprojektavo varpinės bokštą, Šv. Juozapo koplyčią, bažnyčios vidaus įrangą. Grafienė pasirūpino, kad bažnyčios interjeras būtų išpuoštas meniškais medžio dirbiniais, geriausių to meto Europos meistrų pagamintais vitražais, paauksuotu didžiuoju altoriumi, brangiais liturginiais reikmenimis bei rūbais. Pagarbą Tyzenhauzų giminei ji išreiškė dviejų šios šeimos atstovų – Engelbrechto ir Reinoldo Tyzenhauzų – bronzinėmis skulptūromis, kurias įkomponavo šalia centrinio altoriaus.

Be to kad statė Rokiškio bažnyčią, grafienė dosniai aukojo ir kitoms bažnyčioms bei vienuolijoms. Ji Rygos katedros Tyzenhauzų koplyčioje įrengė vitražus su savo giminės portretais, Vilniuje įsteigė akių ligoninę, jos dėka Rokiškyje buvo atidaryta vaistinė, prieglauda vargšams. Ji išlaikė garsiąją Rokiškio vargonininkų mokyklą, joje dirbti pasamdė vargonininką Rudolfą Lymaną (Rudolph Lyman, 1855–1904) iš Čekijos.

Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė buvo dailininkė. Ji tapė miniatiūras, jai taip pat patiko kopijuoti senųjų meistrų darbus. Lietuvos dailės muziejuje saugomas vienintelis žinomas jos tapytas darbas, kuriame pavaizduota pati Marija, jos brolis Reinoldas ir jos abu sūnūs: Konstantinas (1846–1897) ir Gustavas (1850–1909).

Atsidėkodama popiežiui Leonui už leidimą tuoktis su savo pusbroliu Aleksandru Pšezdzieckiu (1814–1871), popiežiaus 50-ojo ordinacijos jubiliejaus proga Marija pontifikui padovanojo specialiai šiai progai užsakytą albumą Terra Mariana 1186–1888. Tai didelio formato (61 x 45 cm) iš 70 pergamentų sudarytas foliantas. Albumas pasakoja apie krikščionybės plitimą Latvijoje ir Estijoje (buvusioje Livonijoje, žinomoje kaip Marijos žemė (Terra Mariana). Rygos menininkų darbus albumui atrinko ir sudarė baronas Gustafas fon Mantoifelis (Gustav von Manteuffel, 1832–1916). Albumas ir šiandien saugomas Vatikano Apaštališkojoje bibliotekoje.

Būtina paminėti, kad Marija buvo ir paminklo garsiajam dėdei Antanui Tyzenhauzui pastatymo iniciatorė. Vykdydama savo tėvo Konstantino ir brolio Reinoldo valią, ji užsakė paminklą, kuris turėjo būti padarytas iš marmuro ir bronzos ir pastatytas Gardino parapijos bažnyčioje. Tačiau nesulaukusi pastatymo 1890 m. grafienė mirė. Marijos sūnus Konstantinas Aleksandras Pšezdzieckis (1846–1897), jausdamas pareigą įvykdyti motinos ir giminės valią, šį darbą užbaigė. Užrašas ant paminklo, stovinčio Gardino bažnyčioje, skelbia: „Grafas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785), Gardino seniūnas, LDK rūmų iždininkas. Vykdydama savo tėvo ir brolio valią, šį paminklą pastatė Marija Pšezdzieckienė iš Tyzenhauzų.“

Tyzenhauzų giminės atstovai paliko ryškų pėdsaką ne tik Rokiškyje, bet ir Gardine, Žaludke, Pastovyse, Vilniuje, Rygoje, daugelyje kitų vietų. Nors daug ką ištrynė nepermaldaujamai bėgantis laikas, vis dėlto ir šiandien su didele pagarba tariame šių garbingų, apsišvietusių, aktyvių, aukštąją kultūrą, dvasingumą ir švietimo idėjas skleidusių žmonių vardus.

Kalendorius

« Kovas 2020 » loading...
P A T K P Š S
24
25
26
27
28
29
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
1
2
3
4
5

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Teisinė forma: Savivaldybės biudžetinė įstaiga;
Adresas: Tyzenhauzų g. 5, LT-42115, Rokiškis;
Įmonės kodas: 190263920; Tel. +370 458 52835;
El. paštas: muziejus@rokiskyje.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

ADMINISTRACIJOS DARBO LAIKAS

 

Pirmadieniais - ketvirtadieniais 8. 00 val. - 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. - 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. - 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau

 

KAIP MUS RASTI?