Rokiškio dvaro ansamblis

XVIII a. pab. – XX a. pr. Rokiškio dvaro sodyba yra vienas iš vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpio sodybinių ansamblių Lietuvoje.

Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose Rokiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 metais. Senoji dvaro sodyba buvo išsidėsčiosi kairėje Laukupio upelio pusėje. 1695 m. Rokiškio dvaras buvo užstatytas grafui J. Tyzenhauzui. XVIII a. pr. paskutinė Krošinskių giminės atstovė našlė Vainytė-Krošinskienė antrą kartą ištekėjo už J. Tyzenhauzo ir nuo 1715 m. dvaras atiteko šiai šeimai. Valda iki 1770 m. beveik ištisai buvo nuomojama ir tik XIX a. pr. Rokiškio dvaras tapo Ignoto Tyzenhauzo rezidencija. Dvaro sodyba buvo atitraukta nuo miestelio ir ankstesnė kompozicinė ašis, besiremianti į dvaro sodybą ir bažnyčią, buvo pratęsta iki 1 km. 1797 m. buvo pasodintas parkas, užveistas sodas, 1801 m. pastatyti nauji klasicistiniai rūmai, kurie 1905 m. rekonstruoti jau J. Pšezdzieckio iniciatyva. Praplatinus Laukupio upelio vagą, šalia parko buvo įrengtas 2 margų ploto tvenkinys.

Dvaro sodybos pastatų architektūros formos atspindi Lietuvos architektūros stilių evoliuciją, pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant moderno architektūros formomis, pasireiškiančiomis rūmų interjere. Originalumu pasižymi oficinų akmens mūro liaudies statybos tradicijos ir klasicizmo stiliaus elementų sintezė, alaus daryklos ankstyvosios neogotikinės formos (XIX a. pr.) bei išraiškingi kumetynų, sargo namo – jau XIX a. II p. – istorizmo laikotarpio architektūros formų ieškojimai. Juose kūrybingai panaudotos skirtingos statybinių medžiagų jungtys, atkartotas Rokiškio Šv. Mato bažnyčios neogotikinis laiptuotų formų motyvas. 1905 m. pagal architektų K. Jankovskio ir P. Lilpopo projektą perstatyti rūmai yra meniniu požiūriu vieni vertingiausių istorizmo laikotarpio eklektinių dvarų rūmų pavyzdžių Lietuvoje.

Dvaro sodybos kompozicinę ašį išryškina pagrindinė įvažiavimo alėja. Ji formuoja koncentruotą centrinį užstatymo struktūros tipą. Pagrindinis sodybos kompozicinis centras – rūmai bei jiems statmenos abipus erdvaus parterio stovinčios oficinos, taip pat rytinėje sodybos dalyje esantis mišraus planavimo parko masyvas su trimis, bendrai sodybos kompozicijos ašiai pajungtomis, unikaliomis Lietuvoje spindulinėmis alėjomis. Visa tai sudaro dvaro sodybos branduolį, pabrėžia vieningą klasicistinę idėją ir sudaro dvaro ansamblį. Kitose sodybos funkcinėse zonose likę atskiros pastatų grupės, neformuojančios aiškiai išreikštų struktūrinių darinių. Sodybos planinis tūrinis struktūros tipas apibūdinamas kaip teritorinis, koncentruotas, decentralizuotas. Dvaro sodybos kompozicijos ašis sutampa su miestelio pagrindine kompozicine ašimi ir formuoja pabrėžtiną klasicistinę kompoziciją miestas – dvaras tarp dviejų pagrindinių užstatymo akcentų – Šv. Mato bažnyčios ir dvaro rūmų. Tai vienintelis toks išplėtotos klasicistinės ašinės kompozicijos pavyzdys Lietuvos urbanistikoje.