Grafų Komorovskių pėdsakais

Rokiškio apylinkėse savo dvarus turėjo ne viena garsi didikų giminė. Čia gyveno Tyzenhauzai, Riomeriai, Morikoniai, Veisenhofai, Rosenai, Komarai, Koscialkovskiai. Pastaruoju metu daugelį ypač domina tos vietos, kur gyveno grafai Komorovskiai.
Šis straipsnelis nepretenduoja į išsamesnę studiją apie Kavoliškio dvarą ar grafus Komorovskius. Jame pasiremta tik kuklia Rokiškio krašto muziejininkų surinkta medžiaga: dokumentais, keliomis fotografijomis, senųjų rokiškėnų prisiminimais, dabartinėmis Komorovskių buvusių valdų fotografijomis, bylojančiomis, kad dvarų kultūros ir istorijos išsaugojimu rūpintasi nepakankamai.
Komorowskių herbas Korczak.

Lenkų istorikas Roman Aftanazy rašo, jog Pranciškus Komorovskis Kavoliškį iš žmonos Lukrecijos fon Liudingshausen–Volf brolio nusipirko XVII a. Nuo tada šis dvaras iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos pagal vyriškąją liniją priklausė grafams Komorovskiams. Vietiniai gyventojai lenkų kilmės grafų pavardę sulietuvino ir vadino juos Kamarauskais. Dabar grafų Komorovskių laikus Kavoliškyje mena išlikę trys ūkiniai pastatai, graži liepų alėja, tvenkinys ir ant kalvelės stovintis medinis koplytstulpis. Jis žymi vieno iš Komorovskių – Zigmunto Leopoldo Petro Komorovskio – amžinojo poilsio vietą.
Z. L. P. Komorovskis (1865–1920) mylėjo savo Kavoliškio dvarą, didžiavosi šio krašto istorija ir išreiškė norą, kad jį palaidotų netoli dvaro rūmų ant supilto kalnelio.

Koplytstulpis ant Z. L. Komorovskio kapo Kavoliškyje (G. Kujelio nuotr.)
Vietiniai senbuviai dar mena, jog mirus grafui, kalnelio centre buvo išmūryta kapavietė ir į ją buvo nuleistas karstas su grafo palaikais. Kavoliškio istorijos žinovas kraštotyrininkas Pranas Paršonis pasakojo, kad apie 1960 m. kažkas bandė įsilaužti į kapavietę, bet sienų mūras buvo toks tvirtas, jog grafo Z. L. P. Komorovskio kapas barbarų išniekinimo išvengė. Vietiniai gyventojai kapo vietą vėl sutvarkė. Tik pirmykštis kryžius pakrypo ir sugriuvo. Kryžių atstatyti ėmėsi Lenkijos prezidentas Bronislovas Marija Karolis Komorovskis (g. 1952 m.). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę B. Komorovskis, tuomet Lenkijos gynybos ministras, kreipėsi į Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios dekaną Juozą Janulį, prašydamas pagalbos atstatant kryžių ant prosenelio kapo Kavoliškio miestelio kalnelyje. Dekanas rado meistrą – tautodailininką, medžio drožėją Petrą Šinkūną. Jo nudrožtas koplytstulpis 1994 m. gegužės mėn. iškilmingai parimo ant grafo kapo. Koplytstulpio pašventinimo iškilmėse proanūkis nedalyvavo, tačiau atvyko Lenkijos ambasados atstovai, buvo Rokiškio tarybos nariai, gausus vietinių gyventojų kavoliškėnų būrys. Koplytstulpyje lenkų ir lietuvių kalbomis užrašyta, kad čia yra amžina Kavoliškio grafo Zigmunto Leopoldo Komorovskio poilsio vieta. Grafą Z. L. Komorovskį šiltai prisimena ne tik Kavoliškio gyventojai. Jam dėkingi ir rokiškėnai pasakodami, kad pirmojo pasaulinio karo metais grafas atkalbėjo vokiečius nuo ketinimų susprogdinti gražiosios Rokiškio bažnyčios bokštą. Ši bažnyčia grafui buvo itin brangi, nes jo dėdė Leopoldas Komorovskis – vienas iš Rokiškio bažnyčios fundatorių, bažnyčios statybos komiteto narių Pagerbiant grafo Leopoldo Komorovskio nuopelnus, jo pavardė įrašyta kitoje bažnyčios centrinio altoriaus pusėje.
Įrašas Rokiškio bažnyčios centriniame altoriuje (G. Kujelio nuotr.)
Tačiau Kavoliškio senbuvių atmintyje dar ryškiau įsirėžė Zigmunto Leopoldo Komorovskio žmona grafienė Eliza Irena Römer – Komorovska (1871–1961).
Kavoliškio grafienė Eliza Romer Komorowska (RKM 2267)

Pasak jų, grafienė buvo labai graži, elegantiška, išsilavinusi ir protinga moteris, žymaus teisininko Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus Mykolo Römerio sesuo. Gimusi po baudžiavos panaikinimo šeimoje, kurioje pirmiausia buvo vertinamas protas ir iniciatyva, jaunoji grafienė, atitekėjusi į Kavoliškio dvarą, ėmėsi kurti verslą – įsteigė saldumynų fabrikėlį. Senieji Kavoliškio gyventojai jį prisimindami pasakoja, koks nuostabus kvapų derinys tada tvyrojo virš miestelio. Visas Kavoliškis kvepėjo vanile, cinamonu, gvazdikėliais, kava, džiovintais vaisiais. Veiklios jaunosios grafienė dėka visiems Kavoliškio gyventojams atsirado darbo. Saldumynų fabrikėlis gamino aukščiausios kokybės produktus, todėl ir žaliavos privalėjo būti taip aukštos kokybės. Fabrikėliui reikėjo geros grietinėlės, pieno, iš vietinių bulvių gaminto krakmolo, geros rūšies vaismedžių, kurių vaisiai tiktų džiovinimui. Vietiniai gyventojai tuoj subruzdo gerinti galvijų bandas, soduose sodinti naujos rūšies vaismedžius.

Kavoliškio dvare gaminami saldumynai vis labiau populiarėjo, didėjo paklausa. Jų laukė tiek rytų, tiek vakarų rinkos. Iš Rokiškio geležinkelio stoties saldainiai, sausainiai, meduoliai, sūriai keliavo į Varšuvą, Sankt Peterburgą, o iš ten į mažesnius miestus. Fabrikėlio buhalterinės knygos saugomos Rokiškio krašto muziejuje, liudija, jog grafienės užmanytas verslas buvo tikrai sėkmingas. Darbo turėjo ne tik Kavoliškio apylinkių gyventojai ar Rokiškio geležinkelio stotis. Grafų Komorovskių užsakymus vykdė pulkas žaliavų tiekėjų, įvairios taros gamintojų, spaustuvininkų ir reklamos specialistų. Nemažos buvo metinės fabrikėlio pajamos, taip pat nestigo ir užsakymų. Ypač jų pagausėdavo prieš didžiąsias šventes. Antai 1914 m. Kavoliškio saldumynų fabriko dokumentuose užfiksuota, jog gruodžio mėnesio pajamos buvo 1190 rublių, o išlaidos 582 rubliai. Ypač stebina platus saldumynų asortimentas.

Kavoliškio saldumynų fabriko produkcijos sąrašas ir kainos XX a. pr. (RKM 6658)
Kavoliškio saldumynų fabriko reklama XX a. pr. (RKM 33125)

XX a. pradžioje Kavoliškyje buvo gaminama 43 rūšių meduolių, 7 rūšys biskvitų, 38 rūšys karamelių, irisų, šokoladų, 5 rūšys sūrėlių. Kavoliškio dvare grafų Komorovskių gaminta konditerijos produkcija ne kartą pelnė apdovanojimus, parodose gavo aukso ir sidabro medalius.

Pastatai, kuriuose buvo gaminami skanėstai, Kavoliškyje stovi iki šiol.

Komorovskiu fabrikėlio ledainė 2004 m. (G. Dainio nuotr.)
Ledainė, skirta gatavai produkcijai sandėliuoti, turi naują savininką. Išdaužytais langais ir išlaužytomis durimis fabrikėlio pastatas dar tebelaukia geresnių dienų. Tiesa, Kavoliškio gyvenvietės bendruomenė puoselėja idėją fabrikėlį atkurti ir čia pagal senuosius receptus vėl gaminti garsiuosius Komorovskių saldumynus. Nebėra Kavoliškyje ir didelio stilingo XVIII a. pradžioje statyto ponų namo, kuriame gyveno paskutinieji dvaro savininkai – broliai Hektoras Leopoldas Petras (1892–1966) ir Julius Viktoras Anupras (1893–1982) Komorovskiai.
Kavoliškio dvaro rūmai (ponų namas) 1914 m.
Namas buvo nugriautas apie 1970 m. Grafas Julius Komorovskio, senųjų Kavoliškio gyventojų teigimu, iš dvaro išvyko dar prieš antrąjį pasaulinį karą, o Hektoras buvo priverstas pasitraukti karo metu. Kavoliškyje gyvenantis Petras Ragėnas (g. 1922 m.) muziejininkams papasakojo, kaip jį, tada dar jauną buvusio kumečio sūnų, grafas Hektoras Komorovskis, prasidėjus karui, paprašė nuvežti į stotį. Atsisveikino jie Dūkšte ir daugiau jau nebepasimatė. 1940 m. vasarą ir rudenį Hektoras Komorovskis dar gyveno Kavoliškyje. Šį faktą patvirtina muziejuje saugomas labai įdomus dokumentas – taisyklinga lietuvių kalba 1940 m. rugsėjo 14 d. grafo ranka rašyta pažyma dėl buvusios dvaro virėjos Onos Tervidaitės atlyginimo, kurio jai nenori mokėti dvaro komitetas.
Grafo Hektoro Komorovskio rašyta pažyma (RKM 7927)

Anot Kavoliškio senbuvių, grafas buvo griežtas, teisingas, mokėjo puikiai ūkininkauti. Dėl gražaus ir stambaus stoto Kavoliškio gyventojai dar ir dabar jį vadina „storuoju grafu“. Tame pačiame name gyveno ir Hektoro brolio Juliaus Komorvskio šeima. Šį grafą kavoliškėnai vadina „geruoju grafu“. Jis yra dabartinio Lenkijos Respublikos Prezidento Bronislovo Komorovskio senelis. Julius Komorovskis buvo vedęs Magdaleną Mariją Gurską iš Šaukėnų. Šeimoje augo trys sūnūs: Zigmantas Leonas (1925–1992), Bronislovas Marija Karolis (1928–1943), Antanas Kristupas (1930–2000) ir dukra Ona Marija (1940)
Janina Masiulionytė–Kontrimienė savo atsiminimuose „Kaip aš mokiau grafo vaikus“ rašė: „Vaikai buvo gudrūs ir išdykę. Tėvų akivaizdoje džentelmeniški ir klusnūs, o likę su manim buvo peštukai ir mušeikos. Vyresnysis jautėsi grafiuku, o jaunesnysis visaip gudraudavo. Jis turįs reikalų, jam skauda vidurius ir pagrioviais maudavo žaisti su kumečių vaikais“.

Dar Kavoliškio senbuviai mena, jog grafas Julius Komorovskis mokė valstiečius gerbti krašto istoriją ir nekasti duobių bulvėms saugoti švedų kapuose, esančiuose šalia gyvenvietės. Skirtingai nuo ūkininkauti mėgusio brolio Hektoro, jis turėjo menišką prigimtį, mėgo poeziją, iki išnaktų užsisėdėdavo turtingoje, kelių Komorovskių kartų kauptoje bibliotekoje.

Grafų Komorovskiu bibliotekos spaudas (RKM 3125)

Patriotizmo jo šeimoje nestigo. Vokiečiams užgrobus Lenkiją, o vėliau ir Lietuvą grafo Juliaus Komorovskio sūnus Zigmantas Leonas Vilniuje įsijungė antinacistinį partizaninį judėjimą, o vėliau tapo Lenkijos kariuomenės kariu. Jaunesnysis sūnus Bronislovas taip pat buvo kovotojų gretose. Tačiau jis pateko į gestapo rankas ir 1943 m. buvo sušaudytas Paneriuose.
Grafams Komorovskiams Rokiškio apylinkėse dar priklausė Ratkūnų dvaras, esantis šalia Suvainiškio miestelio, o visai netoli Pandėlio, dabartiniame Biržų rajone – Gikonių dvaras. XIX a. pradžioje mirus grafui Jonui Komorovskiui turtas atiteko keturiems sūnums. Sirutiškį gavo Antanas (1790–1846), Anuprui (1794–1858) atiteko Gikonys, Leopoldui (m. 1872) – Kavoliškis, o Petrui (1800-1869) – Ratkūnai. Rokiškio krašto muziejaus istorikai lankėsi Gikonyse ir Ratkūnuose, domėjosi Suvainiškio bažnyčios archyvais. Šalia Gikonių dvaro esančiame Kvetkų miestelyje, bažnyčios šventoriuje muziejininkai nufotografavo čia palaidotų grafų Komorovskių kapus.

Grafo Anupro Komorovskio kapas Kvetkų bažnyčios šventoriuje 2011 m. (K. Kurpiaus nuotr.)
Ratkūnų grafai Komorovskiai buvo įsirengę šeimynines kapinaites šalia dvaro sodybos. Beje, bendrose Kvetkų, Ratkūnų, Suvainiškio ar Rokiškio parapijiečių kapinėse grafų Komorovskių kapų nėra. Giminė, matyt, turėjo paprotį savo šeimos narius laidoti atskirai. Grafų Komorovskių kapinaitės Ratkūnuose šiuo metu atrodo gana varganai. Tvora ir visa kapinių teritorija apaugusi medžiais, vartų nebėra, o dideli juodo granito paminkliniai kryžiai nugriuvę ir sudaužyti.
Grafų Komorovskių kapinaitės Datkūnuose 2011 m. (K. Kurpiaus nuotr.)
Grafo Petro Komorovskio kapas Ratkūnuose 2011 m. (K. Kurpiaus nuotr.)

Grafų namas nugriautas sovietmečiu. Liko tik tvirtų rąstų svirnas, apleistas, tačiau įspūdingas parkas, užpelkėję tvenkiniai. Senieji Suvainiškio miestelio gyventojai dar mena paskutinįjį Ratkūnų grafą Petrą Komorovskį ir jo šeimą.
Grafas buvo vedęs tris kartus. Ypač nuoširdžiai Suvainiškio gyventojai mena pirmąją žmoną, grafienę Pelagiją. Tai buvo moteris, mylėjusi paprastus žmones, ne vieną gydžiusi, ne vieną parėmusi nelaimėje. Antroji P. Komorovskio žmona buvo Juodupės gelumbės fabriko savininko Oskaro Trėjaus dukra Helga. Paskutinioji grafo žmona buvo Iraida Kakovska. Pirmąją žmoną Pelagiją Komorovską su sūnumis Bogdanu Antanu Petru (1930) ir Zbignevu Marija (1932–1980) iš Ratkūnų ištrėmė sovietų valdžia. Jiems pavyko grįžti į Lietuvą, apsigyventi Ukmergėje.

Parengė Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė.

Rokiškis, 2011.

Naudoti šaltiniai ir literatūra

  1. Rokiškio krašto muziejaus archyvas. Byla Nr. 250 (1).
  2. Rokiškio krašto muziejaus archyvas. Byla Nr. 70.
  3. Rokiškio krašto muziejaus rinkiniai.
  4. Roman Aftanazy. Materialy do dziejow rezydncji. T. IV . Warszawa, 1981.
  5. Janina Masiulionytė Kontrimienė. Kaip aš mokiau grafo vaikus. Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokykla. Rokiškis, 1993.
  6. Nijolė Lukšionytė–Tolvaišienė. Rokiškio bažnyčios statybos istorija ir meniniai bruožai. Rokiškis. Miestas. Kraštas. Žmonės. Vilnius, 1999.

Kalendorius

« liepos 2019 » loading...
Pr A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
1
2
3
4

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Teisinė forma: Savivaldybės biudžetinė įstaiga;
Adresas: Tyzenhauzų g. 5, LT-42115, Rokiškis;
Įmonės kodas: 190263920; Tel. +370 458 52835;
El. paštas: muziejus@rokiskyje.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

ADMINISTRACIJOS DARBO LAIKAS

 

Pirmadieniais - ketvirtadieniais 8. 00 val. - 17.00 val.;
Penktadieniais 8. 00 val. - 15.45 val.
Pietūs 12.00 val. - 12.45 val.
Prieš šventes dirba 1 val. trumpiau

 

KAIP MUS RASTI?