Grafų Komorovskių pėdsakais
Lenkų istorikas Roman Aftanazy rašo, jog Pranciškus Komorovskis Kavoliškį iš žmonos Lukrecijos fon Liudingshausen–Volf brolio nusipirko XVII a. Nuo tada šis dvaras iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos pagal vyriškąją liniją priklausė grafams Komorovskiams. Vietiniai gyventojai lenkų kilmės grafų pavardę sulietuvino ir vadino juos Kamarauskais. Dabar grafų Komorovskių laikus Kavoliškyje mena išlikę trys ūkiniai pastatai, graži liepų alėja, tvenkinys ir ant kalvelės stovintis medinis koplytstulpis. Jis žymi vieno iš Komorovskių – Zigmunto Leopoldo Petro Komorovskio – amžinojo poilsio vietą.
Z. L. P. Komorovskis (1865–1920) mylėjo savo Kavoliškio dvarą, didžiavosi šio krašto istorija ir išreiškė norą, kad jį palaidotų netoli dvaro rūmų ant supilto kalnelio.
Pasak jų, grafienė buvo labai graži, elegantiška, išsilavinusi ir protinga moteris, žymaus teisininko Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus Mykolo Römerio sesuo. Gimusi po baudžiavos panaikinimo šeimoje, kurioje pirmiausia buvo vertinamas protas ir iniciatyva, jaunoji grafienė, atitekėjusi į Kavoliškio dvarą, ėmėsi kurti verslą – įsteigė saldumynų fabrikėlį. Senieji Kavoliškio gyventojai jį prisimindami pasakoja, koks nuostabus kvapų derinys tada tvyrojo virš miestelio. Visas Kavoliškis kvepėjo vanile, cinamonu, gvazdikėliais, kava, džiovintais vaisiais. Veiklios jaunosios grafienė dėka visiems Kavoliškio gyventojams atsirado darbo. Saldumynų fabrikėlis gamino aukščiausios kokybės produktus, todėl ir žaliavos privalėjo būti taip aukštos kokybės. Fabrikėliui reikėjo geros grietinėlės, pieno, iš vietinių bulvių gaminto krakmolo, geros rūšies vaismedžių, kurių vaisiai tiktų džiovinimui. Vietiniai gyventojai tuoj subruzdo gerinti galvijų bandas, soduose sodinti naujos rūšies vaismedžius.
Kavoliškio dvare gaminami saldumynai vis labiau populiarėjo, didėjo paklausa. Jų laukė tiek rytų, tiek vakarų rinkos. Iš Rokiškio geležinkelio stoties saldainiai, sausainiai, meduoliai, sūriai keliavo į Varšuvą, Sankt Peterburgą, o iš ten į mažesnius miestus. Fabrikėlio buhalterinės knygos saugomos Rokiškio krašto muziejuje, liudija, jog grafienės užmanytas verslas buvo tikrai sėkmingas. Darbo turėjo ne tik Kavoliškio apylinkių gyventojai ar Rokiškio geležinkelio stotis. Grafų Komorovskių užsakymus vykdė pulkas žaliavų tiekėjų, įvairios taros gamintojų, spaustuvininkų ir reklamos specialistų. Nemažos buvo metinės fabrikėlio pajamos, taip pat nestigo ir užsakymų. Ypač jų pagausėdavo prieš didžiąsias šventes. Antai 1914 m. Kavoliškio saldumynų fabriko dokumentuose užfiksuota, jog gruodžio mėnesio pajamos buvo 1190 rublių, o išlaidos 582 rubliai. Ypač stebina platus saldumynų asortimentas.
XX a. pradžioje Kavoliškyje buvo gaminama 43 rūšių meduolių, 7 rūšys biskvitų, 38 rūšys karamelių, irisų, šokoladų, 5 rūšys sūrėlių. Kavoliškio dvare grafų Komorovskių gaminta konditerijos produkcija ne kartą pelnė apdovanojimus, parodose gavo aukso ir sidabro medalius.
Pastatai, kuriuose buvo gaminami skanėstai, Kavoliškyje stovi iki šiol.
Anot Kavoliškio senbuvių, grafas buvo griežtas, teisingas, mokėjo puikiai ūkininkauti. Dėl gražaus ir stambaus stoto Kavoliškio gyventojai dar ir dabar jį vadina „storuoju grafu“. Tame pačiame name gyveno ir Hektoro brolio Juliaus Komorvskio šeima. Šį grafą kavoliškėnai vadina „geruoju grafu“. Jis yra dabartinio Lenkijos Respublikos Prezidento Bronislovo Komorovskio senelis. Julius Komorovskis buvo vedęs Magdaleną Mariją Gurską iš Šaukėnų. Šeimoje augo trys sūnūs: Zigmantas Leonas (1925–1992), Bronislovas Marija Karolis (1928–1943), Antanas Kristupas (1930–2000) ir dukra Ona Marija (1940)
Janina Masiulionytė–Kontrimienė savo atsiminimuose „Kaip aš mokiau grafo vaikus“ rašė: „Vaikai buvo gudrūs ir išdykę. Tėvų akivaizdoje džentelmeniški ir klusnūs, o likę su manim buvo peštukai ir mušeikos. Vyresnysis jautėsi grafiuku, o jaunesnysis visaip gudraudavo. Jis turįs reikalų, jam skauda vidurius ir pagrioviais maudavo žaisti su kumečių vaikais“.
Dar Kavoliškio senbuviai mena, jog grafas Julius Komorovskis mokė valstiečius gerbti krašto istoriją ir nekasti duobių bulvėms saugoti švedų kapuose, esančiuose šalia gyvenvietės. Skirtingai nuo ūkininkauti mėgusio brolio Hektoro, jis turėjo menišką prigimtį, mėgo poeziją, iki išnaktų užsisėdėdavo turtingoje, kelių Komorovskių kartų kauptoje bibliotekoje.
Patriotizmo jo šeimoje nestigo. Vokiečiams užgrobus Lenkiją, o vėliau ir Lietuvą grafo Juliaus Komorovskio sūnus Zigmantas Leonas Vilniuje įsijungė antinacistinį partizaninį judėjimą, o vėliau tapo Lenkijos kariuomenės kariu. Jaunesnysis sūnus Bronislovas taip pat buvo kovotojų gretose. Tačiau jis pateko į gestapo rankas ir 1943 m. buvo sušaudytas Paneriuose.
Grafams Komorovskiams Rokiškio apylinkėse dar priklausė Ratkūnų dvaras, esantis šalia Suvainiškio miestelio, o visai netoli Pandėlio, dabartiniame Biržų rajone – Gikonių dvaras. XIX a. pradžioje mirus grafui Jonui Komorovskiui turtas atiteko keturiems sūnums. Sirutiškį gavo Antanas (1790–1846), Anuprui (1794–1858) atiteko Gikonys, Leopoldui (m. 1872) – Kavoliškis, o Petrui (1800-1869) – Ratkūnai. Rokiškio krašto muziejaus istorikai lankėsi Gikonyse ir Ratkūnuose, domėjosi Suvainiškio bažnyčios archyvais. Šalia Gikonių dvaro esančiame Kvetkų miestelyje, bažnyčios šventoriuje muziejininkai nufotografavo čia palaidotų grafų Komorovskių kapus.
Grafų namas nugriautas sovietmečiu. Liko tik tvirtų rąstų svirnas, apleistas, tačiau įspūdingas parkas, užpelkėję tvenkiniai. Senieji Suvainiškio miestelio gyventojai dar mena paskutinįjį Ratkūnų grafą Petrą Komorovskį ir jo šeimą.
Grafas buvo vedęs tris kartus. Ypač nuoširdžiai Suvainiškio gyventojai mena pirmąją žmoną, grafienę Pelagiją. Tai buvo moteris, mylėjusi paprastus žmones, ne vieną gydžiusi, ne vieną parėmusi nelaimėje. Antroji P. Komorovskio žmona buvo Juodupės gelumbės fabriko savininko Oskaro Trėjaus dukra Helga. Paskutinioji grafo žmona buvo Iraida Kakovska. Pirmąją žmoną Pelagiją Komorovską su sūnumis Bogdanu Antanu Petru (1930) ir Zbignevu Marija (1932–1980) iš Ratkūnų ištrėmė sovietų valdžia. Jiems pavyko grįžti į Lietuvą, apsigyventi Ukmergėje.
Parengė Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė.
Rokiškis, 2011.
Naudoti šaltiniai ir literatūra
- Rokiškio krašto muziejaus archyvas. Byla Nr. 250 (1).
- Rokiškio krašto muziejaus archyvas. Byla Nr. 70.
- Rokiškio krašto muziejaus rinkiniai.
- Roman Aftanazy. Materialy do dziejow rezydncji. T. IV . Warszawa, 1981.
- Janina Masiulionytė Kontrimienė. Kaip aš mokiau grafo vaikus. Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokykla. Rokiškis, 1993.
- Nijolė Lukšionytė–Tolvaišienė. Rokiškio bažnyčios statybos istorija ir meniniai bruožai. Rokiškis. Miestas. Kraštas. Žmonės. Vilnius, 1999.